Nelaimę, pernai birželį įvykusią Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje, užgožė informacijos lavina apie pedofilija įtariamo Andriaus Ūso žūtį. Penkiametis berniukas, birželio 11 dienos popietę iškritęs pro sanatorijos langą, tokių įvykių fone mažai kam rūpėjo. Bet Norvegijoje gyvenančiai ir dirbančiai Armino motinai Aušrai Rakauskienei iki šiol sunku atsigauti. Ne tik dėl sūnaus patirtos traumos pasekmių, bet ir dėl kaltinimų, kurie jai buvo mesti Lietuvoje už vaiko nepriežiūrą.

Moterį apkaltinti lengviausia. Sanatorija, kurios administracija šeimai su mažamečiais vaikais neskyrė kambario pirmajame aukšte, nors to buvo specialiai prašoma, lyg nujaučiant artėjančią nelaimę, privalo likti „švari“. Dar neįvykus teismui ir nepaskelbus jokio nuosprendžio, iš moters reikalaujama padengti sužaloto vaiko gydymo išlaidas, vadovaujantis principu, kad išlaidas privalo atlyginti kaltininkas.

„Aušrai nereikėtų mokėti, jeigu Druskininkai nereikalautų“, - taip Aušros draugei, Norvegijos lietuvei Danguolei Einrem, buvusiai šalia per tą kraupų nutikimą, vos nesibaigusį vaiko mirtimi, paaiškino Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovas.

Motinai reikėjo poilsio

Oro uoste sutikusi Aušrą su dviem vaikais – penkiamečiu Arminu ir keturių su puse mėnesių Šarūnu – D.Einrem stebėjosi jos būsena. „Mačiau, kad ji oro uoste visiškai nesigaudo. Nei kur skristi, nei kur eiti. Su dviem vaikais be galo sunku. Ji buvo pasimetusi, pervargusi“, - pasakojo Danguolė, pati susiruošusi į Druskininkų sanatoriją „Eglė“ taisyti sveikatos. Aušra, vykusi į Lietuvą tvarkyti kūdikio dokumentų, nusprendė taip pat atvykti ten pat pailsėti.

Kad moteris su dviem mažais vaikais galėtų lankyti procedūras ir taip bent šiek tiek atsigauti, D.Einrem siūlė, kad kartu atvažiuotų ir jos vyras. Danguolė taip pat žadėjo kartkartėmis padėti, kai pati nebus procedūrose ir turės galimybę. Mat Aušros vyrui, su kuriuo ji po ilgų ir skausmingų svarstymų, net konsultavimųsi su kunigais, pagaliau išsiskyrė, diagnozuotas rimtas psichikos sutrikimas. Pasak draugės D.Einrem, vyras ant Aušros dažnai šaukdavo, kabinėdavosi, viešai žemindavo – tai taip pat galėjo būti viena iš moters pervargimo ir prastos savijautos priežasčių.

Aušrai su vaikais buvo paskirtas kambarys sanatorijos penktajame aukšte. Tai sužinojusi, Danguolė nuėjo kartu su ja į registratūrą prašyti, kad paskirtų kambarį pirmajame aukšte. Ir dėl saugumo, ir kad mažiau reikėtų tampyti kūdikio vežimėlį, einant pasivaikščioti, nes lifto nėra. Tačiau buvo pasakyta, kad pirmajame aukšte šeimoms su vaikais kambarių nėra, ir buvo pasiūlytas kambarys trečiame.

Nelaimės dieną – tai buvo antroji ir paskutinė šeimos praleista diena „Eglės“ sanatorijoje – Aušra ketino eiti masažo. Su vyru buvo sutarta, kad jis iki to laiko grįš ir pabus šalia pietų miego miegančių vaikų. Tačiau masažuotoja, norėdama greičiau baigti darbą, pasiūlė paskutinei likusiai klientei Aušrai procedūrą atlikti anksčiau.

„Per dešimt minučių nieko neatsitiks, vaikai vis vien miega“, - ramino, ir moteris išėjo, nesulaukusi vyro, kuris, pasirodo, tuo metu leido laiką sanatorijos bibliotekoje prie interneto. Išeidama, žinoma, užrakino duris. Vyras atėjo tiksliai sutartu laiku, bet jau buvo per vėlu.

Dabar Aušra mano, kad būtent tas durų užrakinimas buvo lemtingas. Spynos trakštelėjimas greičiausiai prižadino vyresnįjį sūnų, ir nelaimė nutiko net ne per dešimt minučių, o per penkias. Aušrą netrukus iškvietė iš procedūros.

Traumuoti plaučiai, smegenys ir inkstai

Grįždama po procedūros su savo vyru, Aušros draugė D.Einrem išgirdo greitosios pagalbos sirenas, ir ją iškart nusmelkė negera nuojauta. „Ar tik ne Aušrai bus kažkas atsitikę?“ - nejučiomis tarstelėjo vyrui moteris, ir buvo teisi. Ant medikų kušetės po sanatorijos langais gulėjo iš trečio aukšto iškritęs penkiametis Aušros sūnus. Vaikas nepataikė ant šalia buvusio šulinio dangčio, o nukrito ant durpyno. Mažylio gyvybę pavyko išsaugoti, tačiau sveikata buvo sutrikdyta sunkiai.

Iškritusio vaiko nuotraukas, kurias atbėgusi spėjo padaryti mobiliuoju telefonu, D.Einrem motinai išdrįso parodyti tik praėjus metams nuo nelaimės. Vaikas buvo visas sutinęs. Jam trūko plautis, buvo sukrėstos smegenys, sumušti inkstai.

Ligoninėje vaikas buvo skubiai operuotas. Iš Vilniaus atvažiavus reanimobiliui, berniukas pervežtas į Santariškių klinikas. Aušros kartu važiuoti neleido, bet ji vėliau taip pat nuvyko į Vilnių, apsigyveno viešbutyje. Budėjo prie vaiko, grįždama į viešbutį pamaitinti kūdikio, kurį prižiūrėjo atvažiavusi jos mama.

Šiandien berniukas jau pasitaisęs, Norvegijoje pradėjo lankyti mokyklą, tačiau, nors ir stengiasi, mokytis jam sekasi prastai. Sunku įsiminti. Vaikas sunkiai pakelia stresą. Gali būti, tai patirtos traumos ir šoko pasekmė. Norvegija neatstumia problemų turinčių vaikų. Su berniuku dirba specialus pedagogas, padeda ir komunos bendruomenė, vaikų teisių apsaugos darbuotojai.

Kas trečią savaitgalį Arminą pas save pasiima norvegų šeima – ir tam, kad palengvintų vienos du vaikus auginančios motinos dalią, ir kad suteiktų vaikui galimybę pagyventi pilnoje ir laimingoje šeimoje. Taip šioje valstybėje suprantama pagalba nepilnoms, problemų turinčioms šeimoms.

Norvegų pinigai netinka

Norvegijoje dirbanti ir ten mokanti mokesčius bei socialiai draudžiama moteris manė, kad, jei reikėtų, sūnaus gydymo išlaidas Lietuvoje padengtų šios šalies socialinė rūpyba, bet medikai ligoninėje Aušrą tikino, kad už gydymą susimokėti nereikės, nes vaikams čia gydymas nemokamas. Tačiau netrukus iš A.Rakauskienės buvo pradėta reikalauti pinigų – beveik 11 tūkst. litų – gydymo išlaidoms Vilniaus Santariškių klinikose padengti.

Rasa Lietuvos medikų paslaugomis nesiskundžia – gydytojai daug padėjo jos sūnui, bet jai nesuprantama, kodėl pinigus sumokėti privalo būtinai ji pati, o ne Norvegijos socialinis draudimas. Norvegai neprieštarauja, jie netgi nusiuntė faksą gydymo įstaigai, kad sutinka tai padaryti, tačiau Lietuvos tai netenkina. Sumokėti privalo pats kaltininkas. Šiuo atveju – Aušra. Pasirodo, moteris, dar net neįvykus teismui, savo tėvynėje jau laikoma kalta.

Sanatorija „nepakaltinama“

Pradžioje Aušros vyras bandė dėl to, kas nutiko vaikui, reikšti pretenzijas „Eglės“ sanatorijai, rašė raštus, bet visi argumentai atmesti. Reikalingų asmenų neįtikino, kad sanatorijos trečiame aukšte, jei ten apgyvendinamos šeimos su mažais vaikais, neturėtų būti tokių milžiniškų paprastai atidaromų langų, kurie pakilę vos 15 cm virš grindų, o jei jau yra – ant jų privalo būti apsauginės grotos.

„Apsvaigus galvai, ir pati galėčiau per tokį iškristi“, - sako D.Einrem, mananti, kad sanatorijoje, kur suvažiuoja anaiptol ne geriausios sveikatos žmonės, apskritai neturėtų būti tokių langų. Ji tuos dalykus pabrėžė ir rašydama pareiškimą policijai, pasakodama apie nelaimę. Inspektorius tuomet jai sakęs: „Žinote, kiek žmonių skundžiasi „Eglės“ sanatorija?“

Neįsivaizduojantis, kaip susitvarkyti su „Eglės“ direktoriumi, pareigūnas Danguolei papasakojo ne vieną sanatorijoje nutikusią istoriją. Vokietijos pilietis ėjo koridoriumi, ir nukrito veidrodis, o kaltė buvo suversta jam. Žmogus turėjo pastatyti naują veidrodį. Kitas žmogus skundėsi, kad kambaryje vėmė ir suterliojo kiliminę dangą. Už tai buvo pareikalauta padaryti viso kambario kosmetinį remontą, nors buvo galima tiesiog išplauti kiliminę dangą.

Kalta be teismo

Bet netrukus situacija pasisuko prieš pačią Aušrą – Druskininkų miesto apylinkės teisme jai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl vaikų nepriežiūros. Buvo paimtas moters pasas. Tačiau ji privalėjo grįžti į Norvegiją, kur jos darbas, namai ir visas gyvenimas, todėl išvyko ir be paso, vargais negalais sukrapščiusi 5 tūkst. litų užstatui.

Nusamdyta advokatė, kaip dabar mano ir Aušra, ir Danguolė, dirbo ne klientei, o „Eglės“ sanatorijai. Jos pastangos buvo nukreiptos ne apginti moteriai, atsidūrusiai nepavydėtinoje situacijoje, o kuo greičiau pripažinti ją kalta. Ragino ligonių kasoms sumokėti pinigus, „ir nebus jokios baudžiamosios bylos ir jokio teismo“.

Kadangi patys susimoka kaltieji, išlaidų apmokėjimas dar be teismo sprendimo, D.Einrem požiūriu, turėtų reikšti, kad Aušra yra kalta dėl nelaimės. Ne sanatorija, neužtikrinusi saugumo, ir ne sanatorijos darbuotoja, išvargusią nuo streso ir nemiegotų naktų kūdikį ir mažametį vaiką auginančią, vyro terorą kenčiančią moterį įkalbėjusi pasielgti ne visai apgalvotai – išeiti iš kambario, kur miega jos vaikai, net nepamąsčius apie tai, kad karštą vasaros dieną liko pravertas kambario langas. „Buvau tokios būsenos, kad nesuveikė protas. Man pasakė, ir aš išėjau,“ - prisipažįsta Aušra.

Pasak A.Rakauskienės, gavusi susipažinti su bylos medžiaga, ji rado visų įmanomų liudytojų, išskyrus pačios svarbiausios – masažistės, išsivedusios anksčiau laiko daryti procedūros – parodymus. D.Einrem piktinasi, kad niekas liudyti taip ir nepakvietė jos, nors ji nuolat bendravo su Aušra, atvykus pati prašė Aušrai skirti kambarį pirmajame sanatorijos aukšte, iškart po nelaimės buvo įvykio vietoje, prižiūrėjo kūdikį, kai sukrėsta motina – lrytas.lt ji prisipažino tuo metu norėjusi nusižudyti – neįstengė.

Advokatė įkalbėjo Aušrą pasirašyti raštą, kad ji prisipažįsta esanti kalta – palikusi kambaryje vaikus, neuždarytą langą ir išėjusi. Argumentavo, kad visiems norisi, jog byla kuo greičiau baigtųsi. Esą, Aušrai, kaip anksčiau neteistai, laisvės atėmimo bausmė vis vien negrėstų, todėl čia „nieko tokio“.

Dabar Aušra gailisi pasirašiusi tokį raštą. Jai atėjęs kvietimas rugsėjo 20-ąją atvykti į teismą, tačiau moteris vykti neketina. Nebūtų su kuo palikti vaikus, o su vaikais vykti negali, nes vyresniajam sūnui nevalia patirti streso ir traumų. Nėra pinigų bilietams, be to, iš naujo išgyventi prieš metus patirtą košmarą, esant tokios sveikatos būklės, kaip dabar, jai būtų pernelyg sunku. Aušra jau gavo reikalingas Norvegijos gydytojų pažymas, leisiančias jai teisme nedalyvauti.

Aušrai be galo skaudu, kad gimtoji šalis iš jos daro nusikaltėlę. Priešingai, nei Norvegija, kurios žmonės iš jos gyvenamos komunos kaip galėdami palaiko ir padeda. Duoda daržovių, malkų, kad tik vienišai sunkiai besiverčiančiai mamai būtų kuo lengviau. Norvegams daro įspūdį tai, kaip kepėja nepilnu darbo krūviu dirbanti Aušra myli savo vaikus ir dėl jų neriasi iš kailio, ir jie nesupranta, kaip Lietuvoje iš šios moters sugebėjo padaryti vos ne vaikų žudikę.