2012 m. Gegužės 22 d., Antradienis,
2011 lapkričio 17 05:10, www.alfa.lt
Keiktis ir įžeidžiančiai pravardžiuoti vieniems kitus Lietuvoje sau leidžia tiek studentas, tiek prezidentas. Tokią išvadą padarė vieno šalyje atlikto tyrimo apie studentų kalbą vadovė.
Jei anksčiau keiksmažodžius jaunuoliai išmokdavo vieni iš kitų, dabar jiems čia pavyzdį rodo aplinkiniai – nuo aukščiausių pareigūnų, televizijos laidų vedėjų iki daugiabučio kaimynų. Visuotinėje nepagarbos ir žmogaus orumą niekinančioje aplinkoje augantys paaugliai tokį bendravimo modelį taip pat naudoja elektroninėje erdvėje. Ir nors daugumai jis – priimtinas, yra ir ta mažuma, kurią skaudina tokia bendraamžių kalbėsena.
Amerikiečių jaunuolių patyčios internete
Tarp jaunimo populiarus muzikos kanalas MTV užsakė tyrimą, kuris yra dalis jų vykdomos socialinės kampanijos „Plona linija“ („A Thin Line“). Ši kampanija skirta sustabdyti patyčias elektroninėje erdvėje. „Associated Press-MTV“ apklausoje dalyvavo 14–24 metų jaunuoliai iš įvairių JAV vietovių. Internetu apklausti 1355 atsitiktinai parinkti respondentai.
Susumavus rezultatus, paaiškėjo, kad 71 proc. amerikiečių jaunuolių socialiniuose tinkluose (“Facebook“, „Twitter“ ar „Myspace“) ir tekstinėse žinutėse naudoja keiksmažodžius ir įžeidžiančius kreipinius. Jiems atrodo normalu bendraamžes merginas išvadinti kekšėmis, o vaikinus pydarais, atsilikėliais ar debilais. Jiems taip pat nesvarbu, kad tokia jų leksika gali būti perskaityta gerokai platesnės nei uždaros draugų ar mokslo grupės auditorijos.
Tie likusieji 29 proc., kuriems bendraamžių vartojama žeminanti kalba nėra priimtina, yra mažuma. Trečdalis šių 14–24 metų amerikiečių paauglių ir jaunuolių jaučiasi įskaudinti ir įžeisti, jei juos išvadina nešvankiais, nepadoriais žodžiais. Jie nepritaria bendraklasių, bendramokslių ar draugų pasiteisinimui, kad taip jie kalba tik norėdami pajuokauti ar pasirodyti kieti (57 proc. apklaustųjų būtent taip paaiškino nešvankios leksikos vartojimą).
Nuolat girdimi ir matomi keiksmažodžiai ir įžeidimai, pasak amerikiečių psichologų, daro neigiamą įtaką jaunuoliams. Jų ribos tarp to, kas priimtina ir kas nebe, pavojingai išsiplečia. Elektroninėje erdvėje amerikiečių patyčios dažniausiai yra rasistinės ir seksistinės, jie vieni kitus vadina kekšėmis, pydarais, debilais, taip pat kliūva ir musulmonams, Lotynų amerikiečiams ir juodaodžiams. Labai skaudžiomis, pasak apklaustųjų, yra pastabos apie antsvorį.
Blogiausia yra tai, kad uždara internetinė erdvė, kuri akimirksniu gali tapti paviešinta, jei užrašyti žodžiai būtų perkelti į didesnį internetinį tinklą, jaunuoliams sukuria apgaulingą saugumo pojūtį. Neva čia jie gali bendrauti taip, kaip nori. Tačiau, teisiškai tariant, tai, kas yra parašyta, yra parašyta juodu ant balto, todėl gali tapti įrodymu.
Jei leidžiama suaugusiems, paaugliams neuždrausi
Lietuvoje nepavyko aptikti analogiško tyrimo. Jei toks būtų vykdomas mūsų šalyje, pasak vilnietės psichologės Žydrės Arlauskaitės, pirmiausia reikėtų apklausti ne vaikus, o jų tėvus, mokytojus, kitus subrendusius visuomenės narius.
„Manau, suaugusieji Amerikoje nenaudoja tiek daug keiksmažodžių ir įžeidžiančių kreipinių viešoje erdvėje, skirtų ir viešiems asmenims, kiek suaugusieji Lietuvoje. Amerikoje juos riboja galimos baudos, teismai. Lietuvoje to nėra, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Paramos vaikams centras“ ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė Ž. Arlauskaitė. –
Mūsų paaugliams nesudėtinga sakyti įžeidžiančius žodžius, nes šie juos girdi visur. Įsijunkite televizorių: žvaigždės juos vartoja įvairiose diskusijose ar komentaruose, ar net kalbėdami apie prezidentę. Ir tuo mėgaujasi. Paauglių niekas neriboja, nes suaugusieji leidžia sau tai daryti. Jei galima prezidentę išvadinti visokiais žodžiais, tai kodėl paaugliai negali to vartoti savo kalboje? Juk taip kalba žmonės, kurie turėtų mums visiems būti pavyzdžiu. Tada atrodo, jog pas mus tai galima ne tik uždaroje grupėje internete, bet ir viešai.“
„O kam tai rūpi? Juk dabar – laisvė“, – į pastabą apie tai, kad suaugusieji nejaučia atsakomybės kalbėdami ir rašydami viešoje erdvėje, atsako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinio instituto Lietuvių kalbos katedros lektorė Regina Žukienė. Ji yra atlikusi dviejų aukštųjų mokyklų – Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto 1999 metais ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros ir Aplinkos inžinerijos fakultetų 2009 m. – studentų vartojamos nešvankios, nepadorios leksikos tyrimą. Ji norėjo išsiaiškinti akademinio jaunimo požiūrį į keiksmažodžius.
Straipsnyje „Obsceniškos leksikos vieta studentų kalboje: keiksmų vartojimas ir vertinimas“, R. Žukienė, pateikdama apklausos rezultatus, kur iš 346 studentų beveik pusė ir daugiau prisipažino kalboje vartojantys keiksmus, daro išvadą: „Tai nenustebino, tik patvirtino žinomą posakį, kad keikiasi dauguma: ir studentai, ir prezidentai.“
„Keiksmų vartojimas šiais laikais suintensyvėjęs visose kultūrinio gyvenimo srityse. Antai interneto svetainėse teigiama, kad net garsiausios muzikos žvaigždės, norėdamos įtikti žiūrovams, nesibodi vartoti obsceniškos leksikos. Nors ir sakoma, kad „iš dainos žodžio neišmesi“, tačiau tokia išraiškos priemonė labai abejotina ne tik meniniu, bet ir doroviniu požiūriu. Keiksmai vartojami teatro spektakliuose, filmuose, televizijos laidose, jie girdimi iš politikų lūpų, – minėtame straipsnyje rašė lituanistė. – J. F. Nosovič teigimu, jaunimo šnekamoji kalba darosi vis vulgaresnė ir agresyvesnė, nes tą lemia žmonių tarpusavio santykių praradimas ir neigiama naujųjų technologijų įtaka.“
Viešos plūdimosi ir įžeidinėjimo pamokos
Telefonu kalbinta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinio instituto Lietuvių kalbos katedros lektorė R. Žukienė, atlikusi studentų vartojamų keiksmažodžių tyrimą 1999 ir 2009 metais, teigė negalinti pateikti naujų išvadų, tačiau ji pastebinti vieną aiškų dėsningumą: „Prieš daugiau nei dešimt metų jaunuoliai keiksmažodžių mokėsi slapta vieni iš kitų. Dabar to jie išmoksta viešoje erdvėje. Keiksmažodžių gali rasti romanuose, eilėraščiuose, dainose. Žvaigždės prabyla keiksmais. Jaunimui jie tada atrodo „savi“, tokie jiems patinka ir daro įtaką.“
Sostinės Žirmūnų gimnazijoje ir nevyriausybinėje organizacijoje „Paramos vaikams centras“ moksleivius ir jų tėvus konsultuojanti psichologė Ž. Arlauskaitė patvirtino, kad jaunuoliai tiek šnekamojoje, tiek rašytinėje kalboje vartoja įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius ir žargoną. Tačiau suaugusieji prarado teisę jiems priekaištauti tada, kai iš televizijos ekranų, politinių tribūnų ir kasdienėje kalboje ėmė berti kitus niekinančius teiginius, prasivardžiavimus ir keiksmus.
Vulgari, nešvanki kalbėsena iš populiarių, pigių televizijos laidų, atrodo, persismelkė kone į visas visuomenės gyvenimo sritis ir tapo leksine norma. Ar tokia ir turėtų likti?
„Reikia pradėti skirti, kas yra normalu, o kas ne. Įžeidinėti žmones nėra psichinės sveikatos požymis. Tai rodo, kad žmogus yra piktas. Bet ir jis tą žodį turi iš kažkur pasiimti. Jei taip sako per radiją ir televizorių, iš ten jį ir pasiima. Viskas yra vieša ir nestabdoma“, – teigia vilnietė psichologė.
Kalbėdama apie paauglius ir jaunuolius, ji pabrėžė, kad šiems yra svarbu priklausyti specifinei arba referentinei grupei, t. y. dažnai jie perima bendraamžių kalbėseną, kad neišsiskirtų iš kitų ir būtų pripažinti savais.
„Grupėje galioja tam tikras kalbos, muzikos, aprangos, bendravimo stilius. Tam, kad neišsiskirtum iš jos, turi prisiderinti. Tačiau variacijos toje pačioje grupėje yra labai didelės. Gali derintis pagal aprangą, muziką, interesus, bet tikrai neprivalai taip kalbėti, jei tau tai nepriimtina, – pabrėžė Ž. Arlauskaitė. –
Susidūriau su tokiais atvejais, kai žmogų uždaroje erdvėje, klasės forumuose apibūdina (ne visada tiesiogiai išvadina) necenzūriniais, įžeidžiančiais vardais. Tokiems yra sunku, nes jų šeimose galbūt tokių žodžių niekas nevartoja, jie nesėdi priešais televizorius ir negirdi jų iš ekrano, jiems patiems nėra priimtinas žodinis žmogaus žeminimas.
Kai jie tokius žodžius perskaito apie save, pasijunta įžeisti, jiems sunku atsigauti. Taip gali atsitikti, nes tie moksleiviai nenaudoja keiksmažodžių, nebėga iš pamokų ar nesielgia tradiciškai kaip kiti klasės nariai, todėl išsiskiria iš kitų ir sulaukia pravardžiavimo. O paauglystėje yra stiprus bandos jausmas, prieš jį atsilaikyti yra nelengva. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad visas bendras fonas Lietuvoje yra netinkamas. Dėl to labai liūdna.“
Jei anksčiau keiksmažodžius jaunuoliai išmokdavo vieni iš kitų, dabar jiems čia pavyzdį rodo aplinkiniai – nuo aukščiausių pareigūnų, televizijos laidų vedėjų iki daugiabučio kaimynų. Visuotinėje nepagarbos ir žmogaus orumą niekinančioje aplinkoje augantys paaugliai tokį bendravimo modelį taip pat naudoja elektroninėje erdvėje. Ir nors daugumai jis – priimtinas, yra ir ta mažuma, kurią skaudina tokia bendraamžių kalbėsena.
Amerikiečių jaunuolių patyčios internete
Tarp jaunimo populiarus muzikos kanalas MTV užsakė tyrimą, kuris yra dalis jų vykdomos socialinės kampanijos „Plona linija“ („A Thin Line“). Ši kampanija skirta sustabdyti patyčias elektroninėje erdvėje. „Associated Press-MTV“ apklausoje dalyvavo 14–24 metų jaunuoliai iš įvairių JAV vietovių. Internetu apklausti 1355 atsitiktinai parinkti respondentai.
Susumavus rezultatus, paaiškėjo, kad 71 proc. amerikiečių jaunuolių socialiniuose tinkluose (“Facebook“, „Twitter“ ar „Myspace“) ir tekstinėse žinutėse naudoja keiksmažodžius ir įžeidžiančius kreipinius. Jiems atrodo normalu bendraamžes merginas išvadinti kekšėmis, o vaikinus pydarais, atsilikėliais ar debilais. Jiems taip pat nesvarbu, kad tokia jų leksika gali būti perskaityta gerokai platesnės nei uždaros draugų ar mokslo grupės auditorijos.
Tie likusieji 29 proc., kuriems bendraamžių vartojama žeminanti kalba nėra priimtina, yra mažuma. Trečdalis šių 14–24 metų amerikiečių paauglių ir jaunuolių jaučiasi įskaudinti ir įžeisti, jei juos išvadina nešvankiais, nepadoriais žodžiais. Jie nepritaria bendraklasių, bendramokslių ar draugų pasiteisinimui, kad taip jie kalba tik norėdami pajuokauti ar pasirodyti kieti (57 proc. apklaustųjų būtent taip paaiškino nešvankios leksikos vartojimą).
Nuolat girdimi ir matomi keiksmažodžiai ir įžeidimai, pasak amerikiečių psichologų, daro neigiamą įtaką jaunuoliams. Jų ribos tarp to, kas priimtina ir kas nebe, pavojingai išsiplečia. Elektroninėje erdvėje amerikiečių patyčios dažniausiai yra rasistinės ir seksistinės, jie vieni kitus vadina kekšėmis, pydarais, debilais, taip pat kliūva ir musulmonams, Lotynų amerikiečiams ir juodaodžiams. Labai skaudžiomis, pasak apklaustųjų, yra pastabos apie antsvorį.
Blogiausia yra tai, kad uždara internetinė erdvė, kuri akimirksniu gali tapti paviešinta, jei užrašyti žodžiai būtų perkelti į didesnį internetinį tinklą, jaunuoliams sukuria apgaulingą saugumo pojūtį. Neva čia jie gali bendrauti taip, kaip nori. Tačiau, teisiškai tariant, tai, kas yra parašyta, yra parašyta juodu ant balto, todėl gali tapti įrodymu.
Jei leidžiama suaugusiems, paaugliams neuždrausi
Lietuvoje nepavyko aptikti analogiško tyrimo. Jei toks būtų vykdomas mūsų šalyje, pasak vilnietės psichologės Žydrės Arlauskaitės, pirmiausia reikėtų apklausti ne vaikus, o jų tėvus, mokytojus, kitus subrendusius visuomenės narius.
„Manau, suaugusieji Amerikoje nenaudoja tiek daug keiksmažodžių ir įžeidžiančių kreipinių viešoje erdvėje, skirtų ir viešiems asmenims, kiek suaugusieji Lietuvoje. Amerikoje juos riboja galimos baudos, teismai. Lietuvoje to nėra, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Paramos vaikams centras“ ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė Ž. Arlauskaitė. –
Mūsų paaugliams nesudėtinga sakyti įžeidžiančius žodžius, nes šie juos girdi visur. Įsijunkite televizorių: žvaigždės juos vartoja įvairiose diskusijose ar komentaruose, ar net kalbėdami apie prezidentę. Ir tuo mėgaujasi. Paauglių niekas neriboja, nes suaugusieji leidžia sau tai daryti. Jei galima prezidentę išvadinti visokiais žodžiais, tai kodėl paaugliai negali to vartoti savo kalboje? Juk taip kalba žmonės, kurie turėtų mums visiems būti pavyzdžiu. Tada atrodo, jog pas mus tai galima ne tik uždaroje grupėje internete, bet ir viešai.“
„O kam tai rūpi? Juk dabar – laisvė“, – į pastabą apie tai, kad suaugusieji nejaučia atsakomybės kalbėdami ir rašydami viešoje erdvėje, atsako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinio instituto Lietuvių kalbos katedros lektorė Regina Žukienė. Ji yra atlikusi dviejų aukštųjų mokyklų – Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto 1999 metais ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros ir Aplinkos inžinerijos fakultetų 2009 m. – studentų vartojamos nešvankios, nepadorios leksikos tyrimą. Ji norėjo išsiaiškinti akademinio jaunimo požiūrį į keiksmažodžius.
Straipsnyje „Obsceniškos leksikos vieta studentų kalboje: keiksmų vartojimas ir vertinimas“, R. Žukienė, pateikdama apklausos rezultatus, kur iš 346 studentų beveik pusė ir daugiau prisipažino kalboje vartojantys keiksmus, daro išvadą: „Tai nenustebino, tik patvirtino žinomą posakį, kad keikiasi dauguma: ir studentai, ir prezidentai.“
„Keiksmų vartojimas šiais laikais suintensyvėjęs visose kultūrinio gyvenimo srityse. Antai interneto svetainėse teigiama, kad net garsiausios muzikos žvaigždės, norėdamos įtikti žiūrovams, nesibodi vartoti obsceniškos leksikos. Nors ir sakoma, kad „iš dainos žodžio neišmesi“, tačiau tokia išraiškos priemonė labai abejotina ne tik meniniu, bet ir doroviniu požiūriu. Keiksmai vartojami teatro spektakliuose, filmuose, televizijos laidose, jie girdimi iš politikų lūpų, – minėtame straipsnyje rašė lituanistė. – J. F. Nosovič teigimu, jaunimo šnekamoji kalba darosi vis vulgaresnė ir agresyvesnė, nes tą lemia žmonių tarpusavio santykių praradimas ir neigiama naujųjų technologijų įtaka.“
Viešos plūdimosi ir įžeidinėjimo pamokos
Telefonu kalbinta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinio instituto Lietuvių kalbos katedros lektorė R. Žukienė, atlikusi studentų vartojamų keiksmažodžių tyrimą 1999 ir 2009 metais, teigė negalinti pateikti naujų išvadų, tačiau ji pastebinti vieną aiškų dėsningumą: „Prieš daugiau nei dešimt metų jaunuoliai keiksmažodžių mokėsi slapta vieni iš kitų. Dabar to jie išmoksta viešoje erdvėje. Keiksmažodžių gali rasti romanuose, eilėraščiuose, dainose. Žvaigždės prabyla keiksmais. Jaunimui jie tada atrodo „savi“, tokie jiems patinka ir daro įtaką.“
Sostinės Žirmūnų gimnazijoje ir nevyriausybinėje organizacijoje „Paramos vaikams centras“ moksleivius ir jų tėvus konsultuojanti psichologė Ž. Arlauskaitė patvirtino, kad jaunuoliai tiek šnekamojoje, tiek rašytinėje kalboje vartoja įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius ir žargoną. Tačiau suaugusieji prarado teisę jiems priekaištauti tada, kai iš televizijos ekranų, politinių tribūnų ir kasdienėje kalboje ėmė berti kitus niekinančius teiginius, prasivardžiavimus ir keiksmus.
Vulgari, nešvanki kalbėsena iš populiarių, pigių televizijos laidų, atrodo, persismelkė kone į visas visuomenės gyvenimo sritis ir tapo leksine norma. Ar tokia ir turėtų likti?
„Reikia pradėti skirti, kas yra normalu, o kas ne. Įžeidinėti žmones nėra psichinės sveikatos požymis. Tai rodo, kad žmogus yra piktas. Bet ir jis tą žodį turi iš kažkur pasiimti. Jei taip sako per radiją ir televizorių, iš ten jį ir pasiima. Viskas yra vieša ir nestabdoma“, – teigia vilnietė psichologė.
Kalbėdama apie paauglius ir jaunuolius, ji pabrėžė, kad šiems yra svarbu priklausyti specifinei arba referentinei grupei, t. y. dažnai jie perima bendraamžių kalbėseną, kad neišsiskirtų iš kitų ir būtų pripažinti savais.
„Grupėje galioja tam tikras kalbos, muzikos, aprangos, bendravimo stilius. Tam, kad neišsiskirtum iš jos, turi prisiderinti. Tačiau variacijos toje pačioje grupėje yra labai didelės. Gali derintis pagal aprangą, muziką, interesus, bet tikrai neprivalai taip kalbėti, jei tau tai nepriimtina, – pabrėžė Ž. Arlauskaitė. –
Susidūriau su tokiais atvejais, kai žmogų uždaroje erdvėje, klasės forumuose apibūdina (ne visada tiesiogiai išvadina) necenzūriniais, įžeidžiančiais vardais. Tokiems yra sunku, nes jų šeimose galbūt tokių žodžių niekas nevartoja, jie nesėdi priešais televizorius ir negirdi jų iš ekrano, jiems patiems nėra priimtinas žodinis žmogaus žeminimas.
Kai jie tokius žodžius perskaito apie save, pasijunta įžeisti, jiems sunku atsigauti. Taip gali atsitikti, nes tie moksleiviai nenaudoja keiksmažodžių, nebėga iš pamokų ar nesielgia tradiciškai kaip kiti klasės nariai, todėl išsiskiria iš kitų ir sulaukia pravardžiavimo. O paauglystėje yra stiprus bandos jausmas, prieš jį atsilaikyti yra nelengva. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad visas bendras fonas Lietuvoje yra netinkamas. Dėl to labai liūdna.“
Griežtai draudžiama Druskininkietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Druskininkietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Druskininkietis.lt nuorodą.
