Nostalgija mane tebevedžioja po Druskininkus ne tik Taikos (Rotniczanska), V.Kudirkos (Telegrafnaja, E.Ožeszko, Kirovo, Druskonių) gatvėmis, bet ir Taikos, V.Kudirkos, M.K.Čiurlionio skvero bei Vilniaus alėjos kvartalo parko takeliais.

Aukštų medžių ir krūmų paunksnėje vingiuojantys takeliai teikė daug malonumų ir netikėtų subtilumų. Ypač malonu jais klajoti dviese, kai parko takeliai skendo gėlynuose.

Kitokia takelių danga, bet žemė po kojoms minkšta. Vaikščioti malonu. Nesigirdi jokio batų kauškėjimo. Takelių pakraščiuose pasodintos gėlytės gražiai susiliedavo su parko pievoje augančiomis gėlėmis. Parkas atrodė lyg ištisas gėlynas.

Druskininkai tuo metu (1958 metais) dar neturėjo žoliapjovių. Šienavo dalgiais aplinką.

Takelių viduryje buvo madinga įrenginėti klombas, o agavos gėlyno centre vešėdavo tarsi gausi, draugiška „Vilniaus“ sanatorijos administracijos ir poilsiautojų šeima.

Gėlės augo įvairių rūšių. Augintos primityviuose gėlynuose, vietinių veislių, jos labai mielos buvo širdžiai. Jausdavai, kad su drauge brendi kaimo pievomis, jausdavai lankų kvapą. Medžiai ir krūmai sustabdydavo vėjelio dvelksmą.

Palmės, augusios prie korpusų, pastatams suteikdavo grakštumą ir didingumą.

„Vilniaus“ sanatorijos parke buvo gausu medinių statinių, kuriuose pokario metais gyveno kariai, griovę Lietuvos, Prūsijos miestus ir miestelius bei Berlyno prieigas pavertę griuvėsiais.

Čia gyvendami niokojo ir mūsų kurortą. 1944 metų pabaigoje ir 1945 metais viename iš korpusų veikė karo ligoninė. Joje teko gydytis aplinkinių kaimų žmonėms bei druskininkiečiams ir jie tai prisimena su dideliu malonumu. Vėliau, pastatus pertvarkius, įsikūrė „Vilniaus“ sanatorija.

1958 metais gegužės mėnesį sanatorijos vyriausiąja gydytoja paskirta Šiaulių respublikinės ligoninės chirurgė Aldona Vosylienė. Jauna, energinga, savimi ir savo jėgomis pasitikinti moteris buvo sutikta šiltai.

Patiko nauja vadovė vykdomojo komiteto pirmininkui Stasiui Kondraškai, o poilsiautojai ir administracijos darbuotojai padovanojo nuotrauką su įrašu: „Brangiajai Aldonai nuo sergančiųjų ir darbuotojų 1958 m.spalio 30 d.“ (įrašas rusų kalba).

Druskininkams tuo metu buvo paskirta šviesiai žalios spalvos „Volga“. Ji skirta gydytojui K.Ambraškai, bet gydytojas ją pirkti atsisakė. Vykdomojo komiteto pirmininkas paskambino A.Vosylienei ir pasiūlė, bei pasakė, kad potvarkį parašė jos vardu.

Jauna „Vilniaus“ sanatorijos vyriausioji gydytoja gavo naująją „Volgą“ ir su vėjeliu „siuvo“ miesto gatvėmis, bet tai darė profesionaliai. Miestiečių reakcija buvo įvairi, tas žavesys daug kam kėlė pavydą.

Vyriausioji gydytoja nerado bendros kalbos su darbuotojais, jie ėmė šaukti, kad nesupranta lietuviškai kalbančios vyriausiosios gydytojos. Žemaitiško charakterio vyriausioji gydytoja nenorėjo taikytis prie rusiškojo gaivalo.

Ypač ją skundė partinės organizacijos sekretorė Stoliarova, Taubė, Tiškinų šeimos ir kt. A.Vosylienė bėgdavo pas pagrindinį jos gynėją K.Dineiką. Ten ji išsiverkdavo. K.Dineika prašė pagalbos Motiejaus Šumausko, Antano Sniečkaus...

Primityvoki fontanai puošė „Vilniaus“ sanatorijos korpusus, o prie jų – alpinariumai. 1958 metais sunkoki buvo laikai, bet stengėsi daryti viską, kad svečiams Druskininkuose patiktų. „Vilniaus“ sanatorijoje ilsėdavosi apie 140 poilsiautojų. Darbuotojai – rusakalbiai. Poilsiautojų lietuvių nepasitaikydavo.

Pastatai užgožti medžių ir apie jų architektūrą bei puošybą kol kas kalbėti sunku. Apie dalį „Vilniaus“ sanatorijos pastatų jau rašiau. Kol kas turiu nuotrauką tik gydomojo korpuso – karo ligoninės, kuriame gausu verandų, balkonų, terasų.

Kol nuėjau V.Kudirkos gatve nuo „Sicilijos“ iki M.K.Čiurlioniui pastatyto paminklo, mintyse prabėgo carizmo, lenkmečio, socializmo ir 20-ies metų laisvųjų Druskininkų architektūrinės minties raida. Suglumau.

V.Kudirkos gatvės vienoje pusėje pamačiau modernius cheminės gamyklos sandėlius, o kitoje – muzikinių garsų užrašus: do, re, mi, fa, sol, la, si, si, si...


Vytautas VAKENTUKEVIČIUS, "Druskininkų naujienos"