Gruodžio 28 d. „Mūzos” galerijoje-kavinėje „Draugystės“ sanatorijos direktorei Violetai Kaubrienei buvo įteiktas Druskininkų dailininkų asociacijos įsteigtas Druskininkų miesto „Metų mecenato“ prizas – marmuro skulptūra „Vaisius”. Prizą įteikė pats prizo autorius skulptorius Antanas Balkė.

Šis apdovanojimas – asociacijos padėka poniai Violetai už ilgalaikę, nuoširdžią kultūros ir meno žmonių globą, įvairių meno projektų rėmimą.

Mecenavimo reiškiniai užfiksuoti jau Antikos laikais, vėliau pasireiškė Viduramžiais, o ypač Renesanso laikotarpiu. Jau niekam nekyla abejonių, kad, jeigu įvairūs menai nebūtų žavėję ir turėję savo globėjų, meno puoselėtojų bei mecenatų, Europos kultūros istorijos mozaika būtų nepalyginamai skurdesnė.

Meno istorikų pripažįstama, kad be mecenatų paramos nebūtų atsiradusi didelė ir labai svarbi Mikelandželo kūrybos dalis, negalėtume žavėtis Džioto sienine tapyba Arenos koplyčioje, neturėtume daugelio išskirtinių Raffaelio kūrinių. Kitaip būtų atrodęs europinis bažnyčių, aikščių ir muziejų žemėlapis, Lauryno Stuokos Gucevičiaus Katedra, Vilniaus senamiestis…

Prisimindami sovietmečiu ir net dabartinės nepriklausomybės laikotarpiu sunaikintus senosios architektūros, parkų šedevrus, kirba mintis – kokie turi būti miesto šulai ir architektai, atsakingi už neįkainuojamo paveldo išsaugojimą? Visa tai tegul įvertins kultūros ir meno istorikai.

Druskininkai – išskirtinis miestas. Jame meno niekados nebus per daug, tik jis turi turėti savo vietą. Menams apsigyventi mūsų kurorte nelengva. Gerai, kad yra žmonių, mylinčių menus ir suprantančių jų poveikį žmogaus tobulėjimo procese, ateities kartoms.

Viena iš tokių – Violeta Kaubrienė, kuri niekada neabejodama palaikė ir rėmė dar dailininkų grupės „3x” renginius, parodas, M.K.Čiurlionio plenerus, o vėliau ir „Ž.Lipšico Druskininkų skulptūrų parko” asociacijos organizuojamus simpoziumus, konferencijas.

Kasmet įvairių šalių dailininkai suvažiuodavo į „Draugystę” tapybos fiestai, daug metų Lietuvos skulptoriai graužė Dzūkijos riedulius sanatorijos teritorijoje. Ir visada menininkai turėdavo pavydėtinas sąlygas savo kūrybinių minčių realizavimui. Nakvynė, maitinimas, o dar įvairios procedūros turintiems kokių sveikatos sutrikimų. Visų renginių dalyvių atsiliepimai apie praleistą laiką „Draugystės“ sanatorijoje – patys šilčiausi. O viso to vaisius?

Visuose sanatorijos korpusuose sienas puošia plenerų dalyvių paveikslai, kurių poveikis besigydantiems žmonėms neįkainuojamas. Ypač, kai dailininkas Alfonsas Šuliauskas praveda meno terapijos seansus. O trylika akmens skulptūrų sanatorijos erdvėse suteikia aplinkai intelektualinį svorį ir tampa istorine vertybe laiko tėkmėje.

Ponia Violeta kažkada yra prasitarusi, jog norėjusi būti architekte ar dizainere, bet likimas atvedė į mediciną. Tačiau tai nesutrukdė, renovuojant sanatorijos korpusus, išreikšti savo tvirtą ir galutinę nuomonę vienu ar kitu meniniu klausimu. Rezultatas akivaizdus. Visur jauku, skoninga ir patrauklu.

Dabar suprantu, kodėl ponia Violeta su didžiausiu entuziazmu priėmė pasiūlymą sanatorijos erdvėse suformuoti skulptūrų ekspoziciją pasaulinio garso skulptoriui, druskininkiečiui Žakui Lipšicui atminti, o koloninių griaučių vietoje įrengti mažosios plastikos galeriją – kavinę. Tai gali tik žmogus, neabejingas savo miestui, jo aplinkai, Lietuvos įvaizdžiui ir ateičiai.

Gerbiamoji ponia Violeta, Druskininkų dailininkai (manau ir kitų sričių menininkai) esame dėkingi Jums už visa tai, ką darote mūsų miesto kultūros labui. Neabejojame, kad Jūsų filantropinė veikla ir vardas įeis į Europos kultūros ir meno mecenavimo istoriją.

Ir dar truputį. Kažkas yra pasakęs: Menas ir Meilė gelbsti valstybes ir jų identitetą. Auksiniai žodžiai. Todėl norisi pasidžiaugti vis didėjančiu meno mecenatų skaičiumi Druskininkuose. Šiuo metu ypač jaučiama SPA „Vilnius” ir viešbučio „Pušynas” dėmesys ir parama menui. Druskininkuose yra nemažai suprantančių ir remiančių meną verslo žmonių, vertų gerų žodžių ir plunksnos. Manau – tai netolimos ateities temos.


Gintaras Žilys, "Druskininkų naujienos".