Šių metų sausio 11 d. „Dainavos“ sanatorijos salė Druskininkuose buvo kupina klausytojų, susirinkusių į žinomos gydytojos, publicistės, rašytojos, J.Tumo-Vaižganto premijos laureatės Filomenos Taunytės naujos knygos „Ieškau tikro lietuvio“, išėjusios 2011 metais, pristatymą.

Knygos autorei talkino ir druskininkiečiams gerai pažįstamas gydytojas psichoterapeutas Algimantas Kačergius.

Abu garbaus amžiaus daktarai (Algimantas Kačergius praėjusių metų pabaigoje atšventė 80-metį, o Filomena Taunytė didžiuojasi esanti jau 87 metų) stebina dvasiniu ir fiziniu gyvybingumu, darbštumu ir atsidavimu žmonėms, dalijant neišmatuojamos vertės dovaną – gyvenimo išmintį.

Juozo Tumo-Vaižganto premiją dvi kūrybinės organizacijos – Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos žurnalistų sąjunga – 2008 metais skyrė Filomenai Taunytei už knygą „Kiek sveria siela“.

Ši knyga visus metus buvo tarp Lietuvoje perkamiausių, jos ir dabar ieško žmonės, kuriems reikia dvasinės ir medicininės pagalbos.

Bendradarbiaudama su leidykla „Tyto alba“, rašytoja vieną po kitos išleido keletą knygų: „9/10 laimės“ (2003), „Laimingas senelių gyvenimas“ (2004), „7 nuodėmės ir 12 ligų“ (2006), „Gyvenimas be stogo“ (2009) ir jau minėtą, „Dainavos“ salėje pristatytą „Ieškau tikro lietuvio“ (2011).

Kur slypi šių knygų skaitomumo paslaptis, neregėtas jų autorės populiarumas? Visų pirma pačioje rašytojos asmenybėje. Savo naujausioje knygoje „Ieškau tikro lietuvio“ ji taikliai charakterizuoja Vaižgantą, gal net nesąmoningai atspindėdama savo pačios būdo bruožus.

Štai ji rašo, kad Vaižgantas „buvęs linksmas, iškalbus, neišdidus ir teisingas. Nebijojęs apibarti netikusiai besielgiančio. Net taurelę be jokios baimės, kaip ir mūsų Viešpats, su parapijiečiais išlenkdavęs... Žmonės jo nevargino. Be baimės būti pasmerktas, kiek tik norėjo, kalbėjosi su vaikais, jaunuoliais, gražuole moterimi ar senutėle močiute.

Paleistuvystėmis niekas neįtarinėjo. Nepažinęs meilės moteriai, su dideliu talentu aprašė skausmą, kurį tokia meilė gali sukelti.“ F. Taunytės knygų tekstai parašyti skaitytojams, kurie domisi mūsų valstybės ir tautos gyvenimu ir jos ateitimi, rūpinasi savo ir savo vaikų bei vaikaičių fizine ir dvasine sveikata.

Šie skaitytojai neturi pretenzijų giliems filosofiniams apmąstymams arba snobiškai modernistiniams išvedžiojimams...

Filomenos Taunytės knygos – tai dabartinės Lietuvos paveikslas su visomis jos nuodėmėmis ir paklydimais, pagautas skvarbiu daktarės, diagnozuojančios paciento – šiuo atveju mūsų sergančios valstybės – ligą, žvilgsniu.

Moralistė geriausia to žodžio prasme, humoristė ir dialogų meistrė daktarė Filomena galėtų būti laikoma mūsų lietuvišku Krylovu, negailestingai išjuokiančiu mūsų visuomenės narių tuščiagarbystę, gobšumą, smarkų sumaterialėjimą, išaugusius vartojimo apetitus, veidmainiškumą. Jos satyra ir humoras nepanašūs į grakščius lietuvių humoristikos meistrų Vytautės Žilinskaitės ar Juozo Erlicko literatūrinius pasažus.

F. Taunytės žodis liaudiškai sodrus ir atviras, įtaigus ir lengvai įsimenamas. Knygoje „Ieškau tikro lietuvio“ F. Taunytės kūrinius pamėgę skaitytojai vėl susitinka su kai kuriais ankstesniųjų knygų herojais, atranda ir naujų, nes autorė į visuomenę žvelgia netikėtais kampais.

Knygoje „Kiek sveria siela“ siužetas vystomas, žvalgantis po vaikų ir senelių gyvenimą. Šios dvi amžiaus grupės beveik susiliečia, kaip įtempto lanko galai – tai mažiausiai suteršta ir užteršta visuomenės dalis. Vaikystės patiklumas, idealo ieškojimas ir senatviška išmintis tarsi kokios mūro sienos saugo aistrų, ydų ir visokių nedorybių kamuojamą viduriniąją kartą nuo visiško išsigimimo.

O naujausioje knygoje „Ieškau tikro lietuvio“ autorė pro skaitytojų akis praleidžia visą plejadą margaspalvių personažų – piktų, graudžių, gudrių, godžių, ištvirkusių, komiškų, nelaimingų... Tarp jų politikai, verslininkai, nevykę šou biznio atstovai, kunigai, tautinės nesantaikos kurstytojai, netradicinių orientacijų atstovai.

Pasirodo, tikrą lietuvį yra sunku pagauti kaip tą pasakų paukštį už uodegos. Autorės pamėgtas ankstesnių knygų veikėjas – darbštus, taupus ir doras buvęs tremtinys Jonas Pipynė. Stebėtinai greitai (tik 20 Nepriklausomybės metų!) visuomeniškai ir pilietiškai sugedo jo atžalos. Visa galerija mūsų Seimo triukšmingų atstovų... Knygos veikėjai ir jų istorijos skaitytojui kelia ir juoką, ir graudulį, ir pasipiktinimą.

Premijuotoje knygoje „Kiek sveria siela“ rašytoja mąstė, kad teigiamas jos pasakojimų veikėjas yra geras, teisingas arba bent jau savo paklydimus pripažįstantis ir už juos atgailaujantis žmogus. Tas, kuris turi sielą. „O sielos neturi tas, – rašė daktarė Filomena, – kuris nemyli.“ Tikro lietuvio ieškodama rašytoja aplanko daug puikių, darbščių, tylių savo profesijos didvyrių. Ko vertas vien profesoriaus Antano Sučilos paveikslas.

Arba gydytoja akupunktūrininkė Danguolė Vasiliauskienė, provizorius, fitoterapeutas Juozas Vasiliauskas. Mokytoja Aurelija, Puplauskų šeimyna, po Dzūkijos klevu gyvenanti bevardė senolė... Ak, kiek daug tikrų lietuvių, gal net idealių lietuvių, gyvena mūsų Tėvynėje. Bevardžiai ir su vardais jie vargu ar kada nors paklius į mūsų žvitriosios žiniasklaidos puslapius.

Bet skaitytojams turėtų prasidėti alergija, kai knygoje suras skyrelį apie konservatorius ir socialdemokratus, sutariančius dėl turto dalybų lyg broliai dvyniai... Kai Seime sėdi juokintojai, kuriuos patys laisva valia tie skaitytojai išsirinko. Gal dėl tokio rinkėjų lengvabūdiškumo, savotiškos pusprotystės mus vis labiau kamuoja ir alerginės ligos, pradedant mažais vaikeliais, kuriems alergija tikriausiai buvo pasėta jau motinų įsčiose.

O visai šiurpu skaityti skyrelį, kurio pavadinimas „Bjauriausias lenkas yra lietuvis“. Apie tai turėtų pamąstyti ponas Tomaševskis, į kurį autorė kreipiasi atviru laišku, kaip, beje, ir į mūsų ministrą pirmininką, sveikatos apsaugos ministrą.

Kuo daktarė Filomena savo knygose traukia ir žavi savo skaitytojus? Aštriu protu, skvarbiu žvilgsniu, žodžio tikslumu ir taiklumu. Mūsų visuomenės piktžaizdes daktarė Filomena aprašo su karčia ironija, o kai kada ir švelniu sąmojumi. Politikams ji negailestinga. Sarkazmas yra aukščiausias satyros laipsnis, ir jo nusipelno tie, kurie tyčiojasi iš vaikų, nelaimingų motinų, bejėgių senelių, beviltiškų ligonių. Knygų, ypač pastarosios „Ieškau tikro lietuvio“, stilius grakštus ir lengvas, autorės dialogai su savo herojais liejasi natūraliai.

Jais pliekiami mūsų politikos „didvyriai“ – išverstaskūriai gobšai, užsigeidę valdžią savo rankose išlaikyti iki gyvos galvos. Į sarkazmą perauganti ironija paįvairina stilių ir kuria intriguojantį pasakojimą. Kasdieniškos situacijos, kurių apstu kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje, susipina su rašytojos išmone, sudarydamos margą dabarties gyvenimo ornamentą.

Tame ornamente subtiliais tonais blyksčioja netradicinės ir liaudies medicinos „rinkiniai“ – praktiški, lengvai įgyvendinami mediciniški patarimai, liudijantys ilgametę gydytojos praktiką, platų apsiskaitymą, naujausias netradicinės medicinos mokslines naujienas, gyvenimo išmintimi paremtas liaudies medicinos žinias.

Šie mediciniški blyksniai mūsų žinojimą apie savo prigimtį ir sveikatos resursus nuskaidrinančia šviesa sušvelnina gana niūrų Lietuvos gyvenimo paveikslą. Autorė taip meistriškai juos įkomponuoja į siužetą, kad visi „receptai“, kaip gydytis vaistažolėmis, vaisių ir daržovių sultimis, badavimu, dietomis, kaip valyti cheminiais vaistais ir chemizuotu maistu užterštą mūsų organizmą, yra tarsi įdomioji medicininė enciklopedija, pagardinta literatūriniu padažu.

Optimistė Filomena Taunytė ne tik išjuokia. Ji moka pasijuokti ir iš savęs. Arba smagiai šypsosi (dažnos knygos viršelyje), nusifotografavusi su savo mylimu šuneliu. Ji juokiasi ne tik iš kitų, bet ir iš savo skurdžios buities, kurią patiria dauguma eilinių gydytojų pensininkų, tarnavusių žmonėms per ilgą dorą gyvenimą. Vienoks juokas yra matant mažas mūsų nuodėmes ir silpnybes, kitoks – nedorybes. „Tarp dabartinio elito dorybės išnykusios“ , – atsidūsta daktarė Filomena.

Aptardama mūsų aukščiausios valdžios supuvimą, nevykusias ir neįvykusias švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos reformas, autorė kandžiai peria valdininkų biurokratų kailius, nors, aišku, kad toji pirtis jiems nė motais.

Bet skaitytojui, ypač skurstančiam pensininkui, lyg balzamas užlaša ant sielos žaizdų, skaitant, kaip daktarė Filomena lyg skalpeliu rėžia jų apipūliavusias sielas ir parodo visą „naujojo lietuvio“ sugedimą. Ir tikriausiai pamąsto, kad gal ir jam jau reikia blaiviau pažiūrėti į save ir pasaulį...

Atsisveikindama su skaitytojais knygoje „Kiek sveria siela“ daktarė Filomena, tarsi atsiprašydama jų už tą žiaurią visuomenės vivisekciją, su grauduliu beria į mūsų turbūt labai mažai sveriančias sielas savo išminties grūdus. „Nuostabus bendrumas jungia senatvę ir ankstyvą vaikystę./.../ Ateinanti ir išeinanti kartos keičiasi tarpusavio eile, tikėjimu ir viltimi“. Šią savo knygą baigia savotišku dvasiniu testamentu: „Per tą laiką, kurį gyventi šioje žemėje man suteiks Kūrėjas, norėčiau papasakoti apie tikrai gerus, tebegyvenančius ar jau išėjusius žmones.

Tokiais žmonėmis vertėtų sekti ir apie juos kasdien kalbėti. Nemažai jų pažįstu. Jie sugrąžintų mums idealo ilgesį“ Kur dingo jos satyros geluonis?

Chirurginio skalpelio taikli vivisekcija? Liko tik šviesus ilgesys ir liūdesys, kurie dažnai vaikštinėja kartu.

Autorei – 87-eri. Jai tik ir dalyti jaunesniems išminties pamokas lyg dienas dovanas, tik ir juoktis iš šiandieninių biurokratų, veltėdžių, girtuoklių, politikierių, kurie drumsčia vandenį nusistovėjusioje per amžius lietuvio sielos tradicijoje, teršia naujosios Lietuvos peizažą ir fiziškai, ir dvasiškai. Tas juokas dažnai būna pro ašaras. O ieškodama tikro lietuvio, savo knygą baigia Bernardo Brazdžionio vizija: „Tavęs, žmogau, aš ieškau ateityje ir gimstantį gyvenimui regiu,/ kaip želmenys kad po žiemos atgyja ir keliasi be usnių, be dagių“.

Aldona ŽEMAITYTĖ, "Druskininkų naujienos".