Gyvenime visados ateina toks metas, kai tenka išsiskirti – tėvai į savarankišką gyvenimą išleidžia vaikus, mokytojai – mokinius, kartais ir draugai patraukia savais keliais laimės ieškoti...

Šiemet folkloro ansamblis „Racilukai“ atsisveikina su trimis talentingais abiturientais – Agne Vilkaite, Monika Gaidyte ir Ignu Blažaičiu, kuriems išlydėti balandžio 29 dieną „Ryto“ gimnazijoje kolektyvas surengė vakaronę.

Renginys prasidėjo trumpa koncertine programa. Kadangi pastarasis laikotarpis buvo gausus švenčių, „Racilukai“ atidavė duoklę kiekvienai iš jų: nuskambėjo daina šv.Jurgiui, mergaitės atliko sūpuoklinę dainą, kurią smagiai krykštavo lietuvaitės per šv.Velykas, o sesės Agnė ir Julija artėjančios Motinos dienos proga sudainavo „Augyk, motula“. 

Tribalse karo daina buvo prisiminti šiųmečiai kolektyvo pasiekimai konkurse „Tramtatulis“, o šokdami šalabaną prisistatė ir vakaro kaltininkai. Šokis tapo įžanga į antrąją vakaro dalį – išleistuves.

Abi merginos, padabintos žolynų vainikais, ir Ignas įdėmiai sužiuro į ekraną – ten mirgėjo visos žaviausios ansamblyje išgyventos akimirkos, kurių būta išties daug! Kolektyvo senbuvė Agnė raciluke tapo trejų su puse metukų, Monika į ,,Racilukų“ būstine tapusią seklytėlę pirmą kartą įžengė 6-oje klasėje, Ignas – 8-oje.

Iki pat 12-os klasės jie entuziastingai dalyvavo įvairiausiuose koncertuose, festivaliuose, dainų šventėse, keliavo po Lietuvą ir užsienio šalis, iš kur parsivežė begales įspūdžių bei patirties.

Būtent tą sukauptą žinių bagažą ir nuspręsta patikrinti. Pirmoji užduotis – išversti tarmiškus žodžius. „Pasogos“, „abrūsėlio“, „liesvelių“, „pacukėlių“ atitikmenis lietuvių kalboje racilukai išpyškino nė nemirktelėję, abejonių sukėlė tik „netropinti“, „nutrocinti“, kuriuos  išleistuvininkai įveikė pasitarę.

Vaikų dainos, kurių „Racilukai“ moka ne vieną, garsėja žaismingais priedainiais, primenančiais greitakalbes – šią savybę užduočių sumanytojai išnaudojo antroje užduotyje.

Ignui, Agnei ir Monikai teko paminklinti rankeles, kol iš sukarpytų į skiemenis žodelių pavyko teisingai sudėlioti „rišlų“ tekstą. Galiausiai liko paskutinė užduotis: abiturientai turėjo prisiminti repeticijose skambėjusias dainas ir užpildyti trūkstamus dainų žodžius.

Publika buvo visapusiškai įtikinta, kad išleidžiama karta daugiau nei ypatinga, nes jai ne tik kad nestinga darbštumo,  ji tiesiog susigyvenusi su liaudies tradicijomis, o šito ypač trūksta dažnam jaunuoliui.

Švelniai „pakankinti“ dvyliktokai jau buvo pasirengę priesaikai. Tariant jos žodžius, rankose pleveno ne tik žvakės, bet ir širdys krūtinėse. Nors priesaika yra savotiškas pajuokavimas, visi supratome, kuo ji svarbi išlydimiems racilukams...

Tai reiškia ir šį tą labai graudaus, kad baigėsi vaikystė, kad nebeliks smagių trečiadienio vakarų ir daugiau nebematysi savęs su puošniu tautiniu kostiumu, ir šį tą šviesaus bei viltingo, jog kad ir kur bebūtum, liaudies daina visada lydės ir bent akimirkai sugrąžins namo...

Nostalgišką momentą nuvijo džiaugsmingi apdovanojimai. Visa šiųmetė karta folkoro mokyklą baigė su pagyrimu – tokie dalykai, kaip „balso stygų virpinimas“, „kojelių miklumas“, „tarptautinių ryšių mezgimas“ ir kita buvo įvertinti kone vienais dešimtukais, kurie puikuodamiesi švietė iš margų diplomų. Monika, Agnė ir Ignas paruošė ir savo atsaką.

Pirmiausia jie surašė tradicinį palikimą, į jį sudėdami visą savo širdį bei paskirdami įpareigojimus ateinančioms kolektyvo kartoms, ir įteikė dovaną – „Racilukų“ kalendorių, kad abiturientai būtų prisimenami nors vienerius metus, tačiau visas ansamblis žinojo, kad šio trio dvasia išliks kur kas ilgiau...

Oficialiąją dalį apvainikavo šelmiški šokiai, išmušę devynis prakaitus, jausmingi romansai, nubraukta sentimentali ašara, mėlynė ant muzikanto rankos, ištuštėję mineralinio vandens buteliai ir daug daug juoko. Akivaizdu – buvo nuostabus vakaras. Ir puikios išleistuvės.

Julija Vilkaitė, "Ryto" gimnazija.