„Na, kaip sekėsi? Kokie įspūdžiai? Trauk šen lauktuves!“ - tokiais linksmais raginimais mus pasitiko namiškiai ir klasės draugai. Po ilgos kelionės norėjome miego, bet pasiilgusių draugų įsmeigtos smalsios akys privertė nusileisti ir pasidalinti šviežiausiais prisiminimais.

„Ryto“ gimnazijos rusų kalbos mokytoja M. Pavilonienė, bendraudama su bičiuliu iš Ukrainos, sumanė dviejų tautų bičiulystės idėją. Paaiškėjo, jog Maironio Kijevo lietuvių bendruomenė vasario 23-ią dieną švęsianti 20-ąjį jubiliejų ir mielai kviečianti dalyvauti jų gimtadienio koncerte ką nors iš Lietuvos. Susidomėjimas pasiūlymu dar labiau išaugo sužinojus, kad bendruomenė įsikūrusi 147-osios Kijevo vidurinės mokyklos patalpose, tad būtų galima suorganizuoti ir dviejų mokyklų bendradarbiavimą. Tokioms nepaprastoms aplinkybėms susiklosčius, nebuvo galima atsisakyti – mokyklai atstovauti buvo patikėta folkloro ansambliui „Racilukai“ ir penkiems gimnazijos mokytojams.

Sutvarkius visus formalumus, vasario 22-osios vakarą gimnazistai bei mokytojai nudardėjome į Vilnių, o iš ten leidomės į 12 valandų kelią Ukrainos sostinės link. Išvarginti muitinių patikrinimų ir nepatogaus miego, įvažiavę į Kijevą tingiai plėšėme akis, tačiau vangumas greitai išgaravo pamačius mėlynas tvoras, žalias langines ir lyg mozaikas išmargintus namelius. Netrukus apėmė nerimas, kaipgi viskas bus, tačiau stotelėje laukianti palyda nuramino ir sykiu maloniai nustebino – negi viskas dėl mūsų? Pasitikę vaikinai noriai nešė bagažą, šnekino visą kelią iki mokyklos, šypsodamiesi darė duris ir padėjo merginoms išlipti iš autobuso... Kikenom – gal jie repetavo, ar ką? Visiškai netekom amo 147 vid. mokykloje pamatę lietuviškai užrašytą plakatą: „Sveikiname atvykusius lietuvius!“

Po trumpos pažinties su mokykla toliau gilinomės į ukrainiečių kultūrą. Moksleivių namuose įkurtoje ukrainiečių pirkioje išgirdome ne tik įdomių pasakojimų apie tautos burtus, tradicijas ar mėnesių pavadinimų kilmę (visa tai be galo artima lietuviškai kultūrai), bet ir autentišką ukrainiečių liaudies dainą. Tai buvo tarsi įžanga kitą dieną laukusiai ekskursijai.

Mūsų kelionės tikslas – koncertas Kijevo lietuvių draugijos 20-mečio renginyje. Važiuodami į Mokytojų namus negalėjome atitraukti akių nuo naktinio Kijevo: šitoks žiburių mirgėjimas, šitokia reklamų, afišų gausybė! Žadą atėmė autobusui sustojus: ne Mokytojų namai – tikri rūmai! Didingas klasicizmo pastatas dvelkė prabanga kur tik bepasisuksi. Garbė ir atsakomybė užgulė gležnus moksleiviškus pečius, bet pasitikėjimo savimi suteikė lietuvių bendruomenės padrąsinimai, vietinių miestiečių bei žurnalistų dėmesys. Iš tiesų neklydome – koncertas buvo be galo įspūdingas: puikūs chorai, nuostabūs solistai, kurių balsai virpino klausytojų širdis, o ką jau kalbėti apie ukrainiečius moksleivius, kurie deklamavo lietuviškas J. Degutytės eiles! Pakerėti tokio aukšto lygio stengėmės ir mes neatsilikti – tiek dainomis, tiek trankiais šokiais žavėjome publiką taip, kad ramia sąžine galėjome numigti savo laikinuose namuose, belaukdami rytojaus.

Vasario 24-oji mus pasitiko žadėdama įstabią dieną – laukė ekskursija po Kijevą. Dideliu autobusu manevruodami tarp sausakimšų automobilių srautų, žvalgėmės po senuosius ir naujuosius rajonus: skaičiavome tiltus, užvertę galvas spoksojom į milžiniškus gyvenamųjų namų blokus, prilipę prie lango stiklo aikčiojom nuo antikos, klasicizmo ir šiuolaikinių elementų prisodrintų pastatų, o kur dar stiklinis kupolas, išduodantis po Kijevo grindiniu slypint požeminį miestą... Nepabijoję žvarbaus oro išlipome nusifotografuoti prie Kijevą įkurusių kunigaikščių paminklo,  atsigręžę atgal negalėjome patikėti statulos, skirtos Tėvynei, didybe – argi tai žmogaus rankų darbas?! Stebinti nepaliovė ir Kijevo Pečorų lavros vienuolynas,  tapęs it atskira respublika, turintis savo valdžią, verslą, gyvenimo būdą ir t.t.

Čia akino auksinių kupolų spindesys, vešlios vienuolių barzdos ir maloniai lietuvišką uoslę kuteno medumi dvelkiančios žvakutės. Kaip niekad rimti leidomės į XI amžių menančius vienuolyno požemius, kur ramybėje ilsisi stačiatikių šventieji. Net šiurpas per kūną bėgiojo pagalvojus, kad šalia stovinčiuose karstuose guli negyvas žmogus...Nepakartojamų įspūdžių paveikti toliau dairėmės po Kijevą – akivaizdu, kad jis vienas seniausių Rytų Europos miestų, dabar turintis apie 4 milijonus gyventojų! Vienoje gatvių sankryžoje, kur esą išsipildo visi norai, ne retas iš mūsų susimąstėme, o kad norėtume į Kijevą sugrįžti dar kartą, kai sužydės šio miesto simboliu laikomi kaštonai...

Viešnagė jau artėjo į pabaigą – beliko kelios valandos vakaronėje su mūsų naujaisiais draugais. Atrodo, kad neįmanoma susidraugauti per vieną dieną, bet kažkodėl taip smagu buvo drauge ir pašokti liaudies šokį, ir pasiklausyti moksleivių dainų... Apsikeitę suvenyrais, dovanomis, kontaktais, net liaudies dainomis bei gera nuotaika, jau turėjome keliauti į autobusų stotį, o iš ten – namo...

Šįkart kelias neprailgo, tik kažkaip užsinorėjom lietuviško maisto, lietuviškų veidų, lietuvių kalbos... Dabar malonius prisiminimus iš Ukrainos įkūnija dovanotos knygutės, saldumynai, nuotraukos, kuriomis dalijamės su visais, kartais net pavydinčiais kelionės... 

Julija Vilkaitė, "Ryto" gimnazija