Iš nutylėjimų parašytose Lietuvos žmonių gyvenimo istorijose daug baltų dėmių. Čia prisiminsime istoriją iš mažosios raidės, taigi ne apie didžiavyrius politikus ir ne apie herojus. Tai apie paprastų žmonių gyvenimus ir kiekvieno iš mūsų nueitą kelią. Šeimose apie tai kalbama, tačiau tik iš lūpų į lūpas.

Deportacijas ir turto nacionalizavimą išgyvenusiose lietuvių šeimose daug dalykų nutylima. Gal iš skausmo, o gal kad vaikams ir anūkams tai, neduok Dieve, nepasikartotų. Tačiau nutylėjimai šiuo atveju nėra „tylos-geros bylos“ sinonimas. Nutylėjimai nors ir pasimiršta, tačiau kažkokiu paslaptingu būdu tokia užmarštis mūsų nepraturtina, nepraneša jaunesnei kartai genocidą išgyvenusiųjų patirties.

Lietuviams įprasta manyti, kad blogų ir net siaubingų dalykų nereikia kelti į dienos šviesą. Tarsi tamsoje jie savaime išnyks ir nedarys žalos. Tačiau esti kitokių pavyzdžių, kai politiškai organizuotą naikinimą patyrusios tautos, atgavusios laisvę į saviraišką, renkasi kitą kelią. Ne nutylėjimais, o siaubo patirties įvardijimu, nuotraukomis, užrašytomis biografijomis ir visokeriopu žuvusiųjų prisiminimu bei pagarba „gydomos“ ne tik tautos, kaip abstrakcijos, bet ir konkrečius gyvenimus tebegyvenančių žmonių žaizdos. Taigi, yra suprasta, kad tik į dienos šviesą ištrauktos kankinimų, pažeminimų, niekinimo šmėklos atsitrauks, nes išmoksime joms atsispirti ir neperduoti savo vaikams, anūkams genocidinės psichologijos.

1894 m. gimusi Jadvyga Jaskelevičienė-Aleksonytė iš Liškiavos kaimo pasakodavo, kad gavo už save jaunesnį vyrą Kazimierą Jaskelevičių, ir anas jai labai pritiko. Tarpukario kaimo aplinkoje jaunesnis vyras buvo išskirtinis įvykis. Jadvyga, mūsų močiutė, buvo ūkininkaitė ir tai buvo turtingos nuotakos apibūdinimas.

Liškiavoje Jaskelevičiai užgyveno keturis vaikučius, o vyras užtarnavo Pasienio su Lenkija policijos viršininko postą. Už pastarąjį visi ir pateko į juoduosius Sovietų istorijos puslapius. Šeima buvo pasmerkta deportacijai į Sibirą. Tik vienam Kazimierui arešto metu pavyko pasprukti, kulkoms švilpiant pro krūmynus, kuriuose jis naktį vienmarškinis išbėgo ir pasislėpė. Jadvyga su keturiais vaikais – jauniausiam tebuvo dveji metukai – krovininiais vagonais buvo išvežta į Altajaus kraštą.

Iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai byloja, kad pirmus metus gyveno žeminėje – žemėje iškastoje duobėje, kurią kažkuo pridengė, kad sniegas vidun nekristų. Jadvygai, kuri mokėjo keletą kalbų, kažkaip pavyko parsisamdyti melžėja ir paslapčia savo vaikus ji įstengdavo pagirdyti šviežiai pamelžtu pienu. Galvojo, kad dėl to visi ir išgyveno. Kazimieras, besislapstydamas, kas savaitę iš Lietuvos siuntė maisto siuntinius. Pamažu susirado draugų vietinių tarpe. Kažkas padovanojo karvę, kuri žiemojo žeminėje kartu su visais ir prie kurios visi šildėsi nuo pirmos sibirinės žiemos speigo. Pamažu pasistatė ir padoresnį būstą. Sibire išgyveno penkiolika metų iki Stalino mirties. Kai tik galėjo – išsirūpino leidimą grįžti Lietuvon.

Parsivežtuose iš Altajaus prisiminimuose liko maldos ir užsikalbėjimai nuo... vilkų gaujų, kurie Sibire medžiodavo būriais; vaikų pėsčiomis nueiti kilometrai iki mokyklos, ir kad mokytis nebuvo kada – reikėjo uždirbti kasdieninę duoną ganant gyvulius. Iš Sibiro parsivežė ir užsikalbėjimus nuo mirties ir tai, kaip karą patyrusieji vertino gyvybę. Nepasimiršo lietuviškos dainos, kurias Jadvyga mėgo dainuoti, ir maldos, maldos, maldos... Labiausiai džiaugėsi tuo, kad pavyko visiems išvežtiems išgyventi ir sugrįžti.

Grįžę Tėviškėn po nacionalizacijos pradėjo gyvenimą iš naujo ir džiaugėsi tuo, ką turėjo. O turėjo trobą su svirnu, tvartelį, karvę, arkliuką, vištų ir katiną Rainį, obuolių sodą prie balos su spanguolėmis.

Jadvygos vaikai Eugenijus, Angelė, Giedrė ir Algis sukūrė savo šeimas. Kas mokėsi, kas dirbo. Jadvygos vyras Kazimieras pasimirė anksti – septintą dešimtį pradėjęs. Po vyro mirties Jadvyga persikėlė į Druskininkus pas dukterį Angelę, kuri iš Sibiro grįžusi sutiko ir ištekėjo už taip pat iš Sibiro po penkiolikos metų sugrįžusio zarasiškio Vytauto Žiemio. Mūsų mamytė Angelė buvo neišpasakytai darbšti – kiek ji dirbdavo, tai turbūt tik gera ir nemenka komanda galėtų savo bendru darbu jos darbštumui prilygti.

Druskininkiečių Žiemių šeima, kai galėdavo, gerbė tradiciją už vieno stalo susodinti giminę, kad vaikai vienas kitą pažintų, suaugusieji išsišnekėtų ir bendrai draugėn suėję švęstų.

Močiutė Jadvyga, kuri buvo ir puiki virėja, padėjo auginti anūkus, lankė savo dukros Giedrės šeimą, gyvenančią Vilniuje. Druskininkuose ją dažnai aplankydavo abu sūnūs. Ilgainiui pragyveno vyriausio sūnaus mirtį. Jadvyga sulaukė garbaus amžiaus 102 metų.

Pernai kovo mėnesį su mumis atsisveikino Angelė Žiemienė. Velionės garbei praeitą šeštadienį Druskininkų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, giminaičiai ir draugai bei draugės pagerbė Angelės Žiemienės prisiminimą savo dalyvavimu.

Rasa ŽIEMYTĖ, Druskininkų naujienos