Stebėtina, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, turintis idėją ir entuziazmo jai įgyvendinti. Tikriausiai koks šimtas žmonių būtų taip ir praleidęs žiemos vakarą prie televizoriaus, jei ne Ignas Blažaitis, sukvietęs tris folkloro kolektyvus ir visus folklorui prijaučiančius į naktišokius „Ryto“ gimnazijoje.

Buvęs „Racilukų“ ansamblietis, Muzikos ir teatro akademijos pirmakursis, seniai puoselėjo mintį užmegzti draugystę su kokiu nors folkloro ansambliu. Tai jau ne sykį pasiteisino– „Racilukų“ bičiuliavimas su Varėnos „Pucinėliu“ nulėmė gražios šeimos susikūrimą, o su Eičiūnų kaimo „Vieversa“– kol kas ne tokius rimtus santykius, bet mažų mažiausiai smagius renginius.

Šįsyk ir vėl neprašauta– naująsias technologijas pasitelkus, surastas Biržų „Saulės“ gimnazijos kolektyvas „Saulala“, noriai sutikęs pakentėti penkias valandas kelio, kad tik galėtų atvykti ir susipažinti. Tad sausio 27-osios, penktadienio, vakarą „Racilukai“ ėmė nekantriai laukti svečių– čiulbančių vieversėlių ir švytinčių saulelių...

Renginį pradėjo šeimininkai, parodę kolektyvo įvairiapusiškumą: čia ir lyriška dzūkiška daina, ir trankus aukštaitiškas, iš krikštatėvių, ansamblio „Ratilio“, išmoktas šokis... Ne mažiau žavingi pasirodė ir eičiūniškiai, gebantys įtraukti į smagius ratelius ir kūrybiškai pateikti kitokią liaudies dainos versiją.

Be abejo, labiausiai stebino mums, dzūkams, neįprastas aukštaitiškas skambesys.

Įvairiausios sutartinės– tiek balsais, tiek skudučiais– vertė mažumėlę pavydėti, kad ne mūsų kraštiečiai taip sugalvojo... Ne mažesnį pasigėrėjimą kėlė biržiečių lauktuvės: gimnazijos simbolis– keraminė saulėgrąža ir kiekvienam lietuviui pati skaniausia– duona.

Prisistatę, vieni kitus iš visų šonų apžiūrėję, suskubome apdainuoti stalo– be jo niekaip nebūtume šešių valandų prašokę... O jos prabėgo beregint– vieniems šnekučiuojantis, kitiems– grojant, tretiems– „raunant nesuskaičiuojamą galybę grybų“... Nepastebimai ansambliečiai mokėsi vieni iš kitų, ir tos dvi salės pusės, kuriose sėdėjo kolektyvai, virto vienu dideliu ratu...

Atsisveikinome iki kitų susitikimų, nes  ir sueituvių  tema „Susipažinkim- draugaukim- nepamirškim“ įpareigoja.

Taigi, vieno žmogaus idėja atnešė pozityvių emocijų visam šimtui – ir kas sakė, kad vienas lauke– ne karys?

Julija Vilkaitė, "Ryto" gimnazija