Pusę amžiaus JAV gyvenusi, o dabar Druskininkuose apsistojusi 78 metų Pranė Mockūnienė jau visą mėnesį siūlo tūkstantį litų Liškiavos kultūros centrui, bet nesulaukia jokio atsako.

Tūkstančio litų užtektų išleisti lankstinukams apie baroko šedevru vadinamą Liškiavos vienuolyno pastatų kompleksą.

Į šį itin gausiai užsienio turistų lankomą architektūros ansamblį P.Mockūnienė dažnai atveža savo svečius iš įvairiausių pasaulio kraštų ir kiekvieną kartą pasigenda informacijos.

Užsieniečiai veltui blaškosi norėdami sužinoti daugiau: stenduose surašytos tik restauravimo ir aplinkos sutvarkymo fundatorių pavardės.

Pasiūlė verslo planą

P.Mockūnienė vienuolyno patalpose įsikūrusiam centrui pasiūlė išleisti lankstinuką ir išgirdo, jog tam nėra numatyta lėšų.

Moteris pasišovė sumokėti už pirmąjį lankstinukų tiražą ir pati organizuoti jo spausdinimą trimis kalbomis: anglų, lenkų ir lietuvių.

Ji paprašė tik atsiųsti tekstą, kurį reikėtų tame lankstinuke paskelbti.

Liškiavos bažnyčioje dirbanti gidė puikiai organizuoja ekskursijas ir pasakoja bažnyčios ir vienuolyno istoriją, tad jos pasakojimą tereikia užrašyti.

Pagal P.Mockūnienės planą, pardavę šiuos lankstinukus, liškiaviškiai už gautus pinigus galėtų vėl užsakyti naują jų siuntą. Taip įsisuktų leidybos ratas, o turistai gautų informacijos.

Atsakymo taip ir nesulaukė

Tačiau nei po savaitės, nei po dviejų P.Mockūnienė negavo jokio atsakymo.

Susisiekusi su ta pačia Liškiavos kultūros centro darbuotoja ji vėl išgirdo, kad trūksta lėšų.

„Niekas niekuo mūsų šalyje nesirūpina”, – stebėjosi P.Mockūnienė.

Nėra laiko net paskambinti

Liškiavos kultūros centro direktorius klebonas kanauninkas Valius Zubavičius prisiminė, kad gidė minėjo kažkokią moterį, kuri siūlė finansuoti lankstinukų spausdinimą.

Tačiau centre visi dirba savo darbą: buhalterė skaičiuoja pinigus, kasininkė juos išmoka, gidė organizuoja ekskursijas, o direktorius vadovauja.

Gal ir gerai būtų lankstinukai apie Liškiavos bažnyčią, bet parengti tekstui trūksta žmonių. O vėliau juk teks to lankstinuko maketą perskaityti – vėl sugaištas laikas.

„Sutinku, nestandartinė situacija, – sakė V.Zubavičius. – Žmogus siūlo tūkstantį litų, bet niekas jų nenori imti.”

Vadovaudamas centrui jis esą neturi net kada P.Mockūnienei paskambinti. Be to, pametė jos telefono numerį.

Liškiavos kultūros centro gidė Jurgita Norusevičiūtė teksto apie Liškiavos Švč.Trejybės bažnyčią ir vienuolyną nepradėjo rašyti.

„Be direktoriaus leidimo negaliu nieko spręsti”, – paaiškino ji.

Gyveno vienuoliai

* Šalia Druskininkų Nemuno vingyje ant aukšto kalno XVII amžiuje pastatytas Liškiavos architektūros ansamblis laikomas vėlyvojo baroko šedevru.

* Jo fundatorius Jurgis Kosyla prieš 300 metų visus turtus užrašė vienuoliams dominikonams su sąlyga, kad atvykę į Liškiavą jie pastatys Švenčiausiosios Trejybės garbei skirtą bažnyčią bei vienuolyną ir jame apsigyvens.

* Dominikonai šią valią įvykdė ir jame gyveno daugiau kaip šimtą metų.

* Po to bažnyčia buvo perduota parapijai, čia veikė pataisos namai kunigams, nesilaikiusiems celibato, vėliau įsikūrė valsčiaus centras, veikė blaivybės draugija, po Antrojo pasaulinio karo – mokykla, siuvimo susivienijimas. Restauruota 1990–1997 metais.

* Statinį puošia italų tapytos freskos, 7 baroko ir rokoko stiliaus altoriai bei paveikslai.

* Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai.