Karjera svetur ar grįžimas prie savo šaknų? Tokį galvosūkį narpliojusi menininkė Kunigunda Dineikaitė (28 m.) nesigaili po studijų užsienyje grįžusi į gimtinę. Ji atsisakė darbo Didžiojoje Britanijoje, kur gavo vizualiojo meno magistro laipsnį, kad galėtų grįžti slaugyti vėžiu sergančio tėvo. Bendravimas su tėvu iki pat jo mirties moteriai padėjo atrasti naujų dalykų.

Kunigunda, gimusi Kovo 11-osios Akto signatarės rašytojos Vidmantės Jasukaitytės ir sveikatingumo tradicijų puoselėtojo Vinco Dineikos šeimoje, niekada nemėgsta girtis savo kilme.

Nuo vaikystės ji siekė savarankiškumo, norėjo būti savimi.

„Mačiau, kaip mano jaunesnysis brolis Algirdas būdavo mėtomas iš mokyklos į mokyklą, kaip jo nekentė, nes jis – Jasukaitytės sūnus. Aš buvau ramesnio būdo, man mažiau kliūdavo”, – prisipažino Kunigunda.

Ji nenorėdavo niekam pasakoti apie savo šeimą, bet mielai prisipažindavo, kad jos senelis – gydomosios kūno kultūros pradininkas Lietuvoje, žymus pedagogas Karolis Dineika.

Studijuodama tapybą Vilniaus dailės akademijoje, Kunigunda ne kartą matė, kaip ant jos darbo dėstytojas užsirašė pastabą: „Rašytojos V.Jasukaitytės duktė.”

Iki šiol Kunigunda nėra tikra, ar ją vienaip arba kitaip vertino tik dėl to, kad dėstytojai įsidėmėjo rašytojos pavardę.

Tik mokydamasi prestižinio Sasekso universiteto Vest Dino koledže (Didžioji Britanija) Kunigunda nejautė įtampos.

„Užsienyje gali būti laisvas. Niekam nerūpi, iš kur esi kilęs, svarbu – ką sugebi”, – teigė tapytoja.

2005-ųjų spalį Pietų Anglijoje prasidėjusios vizualiojo meno magistro studijos jai atvėrė akis.

K.Dineikaitė du kartus laimėjo stipendiją, kuri siekė po 5 tūkst. svarų sterlingų (per 20 tūkst. litų) vienam semestrui.

Mokslas, dažai, maistas, gyvenimas, kelionės iš Vest Dino koledžo, esančio netoli Čičesterio miesto, į Londoną vilnietei nieko nekainavo.

Tik už pirmus du mėnesius studijų reikėjo mokėti pačiai, todėl ji pasiėmė paskolą, kurią sugebėjo grąžinti.

Intensyvios studijos Didžiojoje Britanijoje truko vienerius metus. K.Dineikaitė neturėjo vasaros atostogų, per visus mokslo metus galėjo tik dukart ilsėtis po savaitę – per Kalėdas ir Velykas.

Dailininkė neturi vilties pragyventi iš savo pašaukimo. Kad žmonės pirktų paveikslus, neužtenka vien talento.

„Atsidėti vien kūrybai gali tik tie menininkai, kurie sugeba parduoti savo darbus. Reikia mokėti suktis. Būtina turėti pažinčių, be jų visame pasaulyje tapytojams yra prastai”, – tikino tapytoja.

K.Dineikaitė įpratusi taupyti. Jai dažnai nelieka pinigų nusipirkti knygą, nueiti į spektaklį ar koncertą, nes viską išleidžia dažams – tai jos darbo priemonės.

Dažniausiai menininkė lankosi tik nemokamuose kultūros renginiuose arba gavusi kvietimą iš draugų.

Kunigunda tapo Užupyje, patalpose, kurias fabrikas „Gerovė” suteikia dailininkams. Jos kuriamos drobės dažniausiai yra didelės.

Naudodama dažus, kuriuos skiedžia terpentinu, taip pat laką, kartą buvo rimtai apsinuodijusi.

Tai atsitiko tėvų bute, nes Kunigunda tame pačiame kambaryje ne tik tapė, bet ir miegojo – nuo cheminių medžiagų jai prasidėjo alergija.

Po tėvo mirties K.Dineikaitė kartu su jaunesniuoju broliu Algirdu rūpinasi savo pasiligojusia motina.

Rašytoja V.Jasukaitytė gauna signataro rentą, tačiau savo talentingai dukteriai neįstengia daug padėti. Kūrėja beveik viską išleidžia onkologiniams vaistams, kurie jai būtini.

Skaudi patirtis paskatino Kunigundą neseniai gimtinėje surengti pirmąją personalinę parodą.

Drobėmis menininkė išreiškia meilę tėvui ir išsiskyrimo skausmą, mirties nuojautą, baimę, nerimą, vienatvę – tarsi pasakoja apie tris mėnesius, praleistus su sunkiai sergančiu tėvu Šventojoje, klausantis jūros bangavimo ir miško ošimo.

Tai – dukters ir tėvo pokalbiai, nors jo jau nebėra.

„Tavo paveiksluose daug gyvybės, viskas juose pulsuoja”, – sakydavo V.Dineika, girdamas dukterį, kai, baigusi tapyti paveikslą, pakabindavo jį ant sienos.

Kunigunda tuomet ruošėsi parodai Vokietijoje ir Anglijoje. Ji stengdavosi šių pastabų negirdėti ir mirktelėdavo akį: „Tėti, ar man vykti į šią kelionę? Ar tu manęs dar palauksi?”

Vėžiu sergantis tėvas nujautė artėjančią pabaigą, bet nenorėjo skaudinti dukters. Apie mirtį jis nė karto neprasitarė. Tikino, kad meilės ryšiai tarp tėvų ir vaikų yra amžini, jie niekados nenutrūksta.

Inžinierius ir filosofas mokslų daktaras V.Dineika susirgęs ilgai priešinosi piktybinei ligai, sakydamas, kad vėžys yra virusas – jei žmogus jo išsigąsta, užkratas plinta dar greičiau.

Tęsdamas tėvo garsaus Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrėjo K.Dineikos idėjas, Vincas išsiversdavo be vaistų nuo skausmo, atlikdavo kvėpavimo pratimus, mankštą, mėgo masažą.

Dailininkės tėvas mokėjo sutelkti gyvybinę energiją. Jis buvo kantrus, tačiau sunki liga pasirodė esanti galingesnė.

„Atnešk man rytoj dvi baltas gėles”, – 2010-ųjų rugpjūčio 27-ąją atsisveikinęs su dukterimi V.Dineika nežinojo, kad šie žodžiai bus paskutiniai.

Tą dieną užgeso 72 metų V.Dineikos gyvybė, o Kunigunda iki šiol prisimena kiekvieną tos dienos akimirką.

– Garsi pavardė padeda ar trukdo gyventi? – paklausiau K.Dineikaitės.

– Esu patenkinta būdama Dineikaitė. Yra buvę atvejų, kai ligoninėje manęs teiraudavosi, ar esu Karolio Dineikos giminė. Man būdavo smagu prisipažinti, kad esu jo anūkė.

Taip pat gerbiu savo motiną rašytoją V.Jasukaitytę, nors mano vyresnis 36 metų brolis Kęstutis, gimęs mano motinos pirmojoje santuokoje, vien dėl to, kad yra rašytojos sūnus, smarkiai nudegė.

Kol jis studijavo informacines technologijas, jo pavardė buvo Dineika. Tačiau visi žinojo, kad jis yra V.Jasukaitytės sūnus.

Kęstutis yra labai principingas. Jis pasikeitė pavardę ir tapo Jasukaičiu, taip išreikšdamas solidarumą su motina. Dabar jis įsikūręs Škotijoje ir daug keliauja.

Turiu du brolius Dineikas: 25-erių Algirdą, kuris gyvena kartu su motina bei manimi viename bute, ir 49-erių Gintarą, gyvenantį Kaune.

Gintaras gimė mano tėvo pirmojoje santuokoje. Kai mano tėvai susituokė, abiem tai buvo antroji santuoka.

– Ar tvarkydama tėvų buitį nesikremtate, kad veltui gaištate laiką ir negalite atsidėti tapybai?

– Niekada. Mano tėvas anksčiau nei motina susirgo vėžiu, tad vienu metu jie abu jau sirgo. O vėliau būdavo taip, kad vieno savijauta pagerėja, antro – pablogėja.

Man reikėjo jiems padėti, rūpintis buitimi, negalėjau verkti, rodyti silpnumo. Kad nekankintų sąžinė, stengiausi daryti viską, ką galėjau.

Tėvas sugebėdavo pakilti iš ligos patalo netgi tada, kai niekas to nesitikėdavo. Nustačius žarnyno vėžį, jį operavo. Po operacijos jis atsidūrė reanimacijos skyriuje.

Atgavęs sąmonę mąstė: „Jei negaliu įkvėpti, gal galiu iškvėpti?”

Kvėpavimo pratimais tėvas sugebėjo sustiprinti diafragmą, todėl nebereikėjo jungti medicininės aparatūros.

Vėliau vėžys persimetė į plaučius, galvos smegenis. Tėvas nenorėjo gultis į ligoninę, kur yra taikomas paliatyvinis gydymas.

Prašėsi visai vasarai nuvežamas į Šventąją, kur turime nedidelį vasarnamį be jokių patogumų.

– Kuo įsiminė ta vasara? Ar ji greitai pralėkė?

– Atvykus į Šventąją, tėvas paprašė manęs išvalyti jo kambario langus. Gulėdamas lovoje jis mėgo žiūrėti į pušų viršūnes, debesis, paukščius.

Žolę pjoviau tik dėl tėvo, kad galėtų mėgautis šieno kvapu. Pliaupiant lietui atidarydavau langą, kad išvystų stichijos šėlsmą. Jis buvo jautrus žmogus.

– Ką prisimenate iš paskutinių dienų, praleistų su tėvu?

– Jis buvo mažakalbis, o paskutiniais mėnesiais pasidarė plepys.

Kartą mano motina iš Šventosios išvyko į Vilnių, nes reikėjo gauti tėvui specialią lovą. Jo smegenyse buvo daug metastazių.

Gydytojai mus įspėjo, kad jam gali prasidėti haliucinacijos, buvo paralyžiuota ranka ir koja.

Likau viena su tėvu. Jam prasidėjo priepuolis. Iškviečiau greitosios medicinos pagalbos gydytojus.

Tąsyk, manau, jį buvo ištikusi klinikinė mirtis: akys atmerktos, į nieką nereaguoja, o pulso neužčiuopiu.

Ėmiau klykti: „Tėti, pamirksėk, jei mane girdi.” Jis atsigavo. Įėjo į kambarį gydytoja, mato – ligonis dar sąmoningas, ir vėl išvažiavo.

Tada jį ištiko antras priepuolis – prašė jį pastatyti ant kojų ir vesti per miglą.

Vėliau nieko neprisiminė ir jausdamas kaltę šypsojosi: „Ar smarkiai tave išgąsdinau?”

– Kada tėvas paprašė atnešti jam dvi baltas gėles?

– Jo sveikata kasdien blogėjo, nors protas buvo šviesus. Perkėlėme jį į Klaipėdos ligoninę. Rugpjūčio 27-osios rytą pabudau apie ketvirtą valandą – norėjau kuo greičiau aplankyti tėvą ligoninėje.

Atnešiau jam tris hortenzijas: dvi – mėlynas, vieną – rausvą. Kad matytų puokštę, užkėliau ją ant spintos.

„Ar gražu?”– paklausiau tėvo. „Labai”, – jis tyliai atsiliepė, o žodžiai jau pynėsi.

Staiga manęs paprašė: „Atnešk man rytoj dvi baltas gėles.”

Sutrikau. Jis tikino, kad nori gėlių, augančių po langais prie mūsų vasarnamio. Kad neišsigąsčiau, dar patikslino: „Penkias gėles.” Po to tėvas paprašė nepalikti jo vieno.

„Ar tai gali įvykti šiandien?” – paklausiau koridoriuje sutiktą gydytoją.

„Tikėtina, – neslėpė medikas ir patarė man nakčiai pasilikti ligoninėje. – Galbūt jį gali ištikti koma. Ligoninėje yra koplyčia, turime žvakių, nieko netrūksta.”

Matyt, toks buvo Dievo planas, kad lemiamą akimirką aš būčiau prie jo lovos. Tėvas ėmė lėčiau kvėpuoti, krūtinė vis rečiau kilnojosi. Jis išėjo tyliai ir ramiai.

Jis niekada neprasitarė, kur norėtų būti palaidotas. Užkirto kelią kalboms apie mirtį, nes nemėgo gedulo ir juodos spalvos.

Mes su tėvu buvome labai artimi: sapnuodavau siaubingus sapnus, žinodavau, kas jam gresia.

Mane žavėjo jo požiūris į gyvenimą. Tėvas visur įžvelgdavo pulsuojančią gyvybę, virsmą, mėgo intensyvias spalvas.

Jis man atvėrė akis, kas yra kantrybė, valia, ištikimybė.

Įsivaizdavau, kad per parodos atidarymą tėvas sėdės vežimėlyje. Taip pat svarsčiau, kad galėčiau nufilmuoti parodos atidarymą, įdėti medžiagą į internetą, kad tėvas galėtų tai pamatyti. Bet nebepamatys.

Iš tapybos pragyventi neįmanoma

Grįžusi į Lietuvą tapytoja apsistojo tėvų namuose. Pirmiausia jai reikėjo susirasti darbą.

Dabar Vilniaus pedagoginio universiteto studentams Kunigunda dėsto tapybą, o jos atlyginimas – minimalus. Nors darbas įdomus, iš tokios algos neįmanoma surengti parodos, jei nerandi rėmėjų.

Keturi tūkstančiai litų – tiek K.Dineikaitei kainavo parodos rengimas. Drobei, dažams, porėmiams įsigyti, išsinuomoti studiją, kurioje tapo.

Tapytoją parėmė jos vyresnysis brolis Kęstutis, informacinių technologijų specialistas, kuris šiuo metu dirba Škotijoje.