2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
Gyvenimas šalies miestuose bei rajonuose būtų nepalyginti geresnis, jeigu šie galėtų savarankiškai priimti ūkiui svarbius sprendimus. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas kerta aštriai: bendraudamos su nacionaline valdžia savivaldybės jaučiasi lyg centro komiteto laikais. Tokia situacija stabdo miestų bei rajonų plėtrą, užkerta kelius investicijoms.
Absurdiška tvarka
Kalbos apie savivaldos galių bei atsakomybės didinimą dažniausiai baigiasi iškart, kai imami rengti konkretūs projektai. Tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
„Ar kas galėtų paminėti Europos valstybę, kurioje būtų atlikta reforma, panaši į tą, kuri pas mus vadinosi apskričių reforma? Juk viską buvo mėginama kuo labiau centralizuoti. Jeigu buvo likusi nors viena rimtesnė funkcija, už kurią buvo atsakinga savivaldybė, ji tuoj pat deleguota apskričių viršininkų administracijoms. O kai šias naikino, tų funkcijų savivaldai niekas negrąžino – nutarė, kad vietos valdžia nepajėgs su jomis susitvarkyti“, – piktinosi R. Malinauskas.
Jis ypač kritikavo sprendimą žemėtvarkos klausimus atiduoti Nacionalinei žemės tarnybai. Kas galėtų patikėti, kad Alytaus rajone gyvenančio kaimiečio bėdos dėl negrąžintos žemės labiau rūpi sostinėje sėdintiems klerkams nei vietos savivaldybėje dirbantiems specialistams?
„Svarstau, kad man aktualiau spręsti mano mieste gyvenančio žmogaus problemas nei tam, kuris to žmogaus niekada nėra matęs. Bet prieita prie nuomonės, kad savivaldybėse visi korumpuoti ir nepajėgūs spręsti su žemės sklypais susijusių klausimų. O kai dabar ateina žmogus, su kaimynu nesutariantis dėl ribos tarp sklypų, tegaliu pasiūlyti kreiptis į centrinę valdžią“, – nuostabos neslėpė Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas.
Ne vienas meras yra kalbėjęs: jeigu norima duoti savivaldai savarankiškumo, pirmiausia reikia suteikti funkcijas ir galių toms funkcijoms vykdyti. Tam, kad savivaldybių vadovai galėtų prisiimti atsakomybę, jie turi turėti ir įgaliojimų spręsti. Dabar apie tai tegali sapnuoti. Ir spėja, kad dėl tokios situacijos kaltas kai kurių partijų vadovybių noras turėti kuo daugiau įtakos visoje šalyje.
„Kas gali paaiškinti, pavyzdžiui, mokinio krepšelio pinigų naudojimą? Jeigu tie pinigai atitektų savivaldybėms, viską padarytume taip pat ir netgi geriau: mokėtume už šildymą, tvarkytume aplinką, atliktume ir kitų darbų. Tačiau jau ne vienus metus nepavyksta įtikinti, kad savivaldybės pajėgios ūkiškai susitvarkyti su tais pinigais“, – apgailestavo R. Malinauskas.
Nuotolinis valdymas
Neseniai Druskininkuose pradėjo veikti žiemos pramogų centras – slidinėjimo trasos po stogu. Visi džiaugiasi sėkmingai įgyvendintu projektu, gebėjimu pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tačiau visai nedaug trūko, kad tos investicijos būtų nuplaukusios. Mat vien žemės sklypo formavimo dokumentai buvo tvarkomi trejus metus. Teisė padaryti tai savarankiškai savivaldybei nebuvo patikėta. Sprendė Vyriausybė – ji dėl vieno šio klausimo turėjo priimti du nutarimus.
„Vadinasi, centrinės valdžios atstovai geriau žino, reikia toje vietoje sklypo ar nereikia, koks tas sklypas turi būti. Nors žinau, kad panašius klausimus dėl sklypų formavimo savivaldybėse Vyriausybės nariai priima net neapsilankę tose vietose“, – komentavo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
Dar vienas opus klausimas – savivaldybių turimas turtas. Įdomiausia, kad savininkai neturi teisės juo laisvai disponuoti. Net jei savivaldybės taryba priima sprendimą, kad koks nors pastatas jai nėra reikalingas, savarankiškai parduoti ar kitaip spręsti nereikalingo nekilnojamojo turto klausimą vietos valdžia negali. Privalu kreiptis į Valstybės turto fondą, šis kreipiasi į Vyriausybę, o ten pradedama tvarkyti įvairiausius dokumentus. Žodžiu, tam, kad savivaldybės pastatas būtų įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, prireikia mažiausiai metų. Jei sėkmė nusišypso.
Juk ir per metus daug kas gali pasikeisti: patrauklus investuotojams turtas gali tapti bevertis. Antai lieka pamišky koks nors nebereikalingas viešasis tualetas. Atsiranda investuotojų, kurie pateikia verslo planą siūlydami toje vietoje sukurti ką nors naudinga. Užuot tą turtą pardavus investuotojams su sąlyga, kad šie įvykdytų tam tikrus įsipareigojimus, užtraukiamas stabdis.
„Nė vienas meras neprieštarauja, kad turtas būtų parduodamas per Valstybės turto fondą. Tačiau reikia operatyviai spręsti šiuos klausimus, nevilkinti objektų pardavimo. Dabar privatizuojamų objektų sąrašas Vyriausybei tvirtinti teikiamas vieną ar du kartus per metus. Prieš tai dar reikia visų valstybinių institucijų atsiklausti, ar planuojamas privatizuoti savivaldybės turtas joms nėra reikalingas. Bet tai – savivaldos turtas, tai gal savivaldybės ir gali juo laisvai disponuoti?“ – retoriškai klausė R. Malinauskas.
Mainai nebegalimi
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos persikėlimas į šiuolaikišką dangoraižį buvo pateikiamas kaip pavyzdys, kai atlikti turto mainai buvo naudingi miestui. Bet šiandien galimybės pasinaudoti tokiu modeliu savivaldybės nebeturi: mainai uždrausti. Merai piktinasi buvusiu Seimo nariu Artūru Skardžiumi, inicijavusiu įstatymą, uždraudusį savivaldybėms laisvai disponuoti savo turtu. Jis užkirto kelią išspręsti ne vieną problemą.
Pavyzdį, kaip turto mainai gali duoti miestui naudos, turi ir Druskininkai. Miesto centre apie 1960 metus pastatyti ir jau avariniais tapę gyvenamieji namai buvo nuomojami kaip socialinis būstas. Sąlygos ten nebuvo pavydėtinos: nebuvo tualetų, karšto vandens.
Atsirado verslininkų, kurie nupirko avariniame name gyvenantiems žmonėms bemaž naujus butus. Mainais už tai jie gavo kone griūvantį pastatą. Druskininkų valdžia džiaugėsi, kad pavyko ir išspręsti socialinę problemą, ir išvalyti miesto centrą nuo apgriuvusio pastato.
„Nereikia manyti, kad atsiradus galimybei savivaldybės puls į turto mainus. Vienos turi tokio turto daugiau, kitos gal iš viso neturi. Tačiau uždrausti tokią galimybę tikrai nebuvo logiškas žingsnis. Juk derybų metu gali išsireikalauti iš verslininkų tai, ko reikia miestui, savivaldybei, žmonėms“, – sakė R. Malinauskas.
Ydingas požiūris
Savivaldybių vadovai gali įvardyti ne vieną teisės aktą, kurį reikėtų keisti norint labiau įtvirtinti savivaldą. Tačiau, Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo nuomone, vien įstatymų pakeitimas nepadės. Anot jo, pirmiausia reikia keisti požiūrį į savivaldą.
„Kol bus tvirtai manoma, kad susitvarkyti su visomis problemomis tėra pajėgus 141 išrinktasis, tol niekas nesikeis. Ar matau permainų galimybę? Kad bus blogiau – taip. Ar kas pasakys nors vieną pastarojo laiko sprendimą, sustiprinusį savivaldos galias? Su kiekvienais Seimo rinkimais viskas tik blogėja. Argi ne absurdiška, kai Seimo nariai, užuot atstovavę valstybės interesams, savivaldybes paduoda į teismą už tai, kad šios vykdo jų pačių priimtus įstatymus?“ – nenustojo stebėtis R. Malinauskas.
Požiūriui į savivaldybes apibūdinti jis pateikė dar vieną pavyzdį: per aštuonerius metus merų atlyginimai ne tik nebuvo didinami, bet net kelis kartus buvo mažinami. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką atlyginimus pasididino Seimo nariai?
Vladas Šerelis, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Absurdiška tvarka
Kalbos apie savivaldos galių bei atsakomybės didinimą dažniausiai baigiasi iškart, kai imami rengti konkretūs projektai. Tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
„Ar kas galėtų paminėti Europos valstybę, kurioje būtų atlikta reforma, panaši į tą, kuri pas mus vadinosi apskričių reforma? Juk viską buvo mėginama kuo labiau centralizuoti. Jeigu buvo likusi nors viena rimtesnė funkcija, už kurią buvo atsakinga savivaldybė, ji tuoj pat deleguota apskričių viršininkų administracijoms. O kai šias naikino, tų funkcijų savivaldai niekas negrąžino – nutarė, kad vietos valdžia nepajėgs su jomis susitvarkyti“, – piktinosi R. Malinauskas.
Jis ypač kritikavo sprendimą žemėtvarkos klausimus atiduoti Nacionalinei žemės tarnybai. Kas galėtų patikėti, kad Alytaus rajone gyvenančio kaimiečio bėdos dėl negrąžintos žemės labiau rūpi sostinėje sėdintiems klerkams nei vietos savivaldybėje dirbantiems specialistams?
„Svarstau, kad man aktualiau spręsti mano mieste gyvenančio žmogaus problemas nei tam, kuris to žmogaus niekada nėra matęs. Bet prieita prie nuomonės, kad savivaldybėse visi korumpuoti ir nepajėgūs spręsti su žemės sklypais susijusių klausimų. O kai dabar ateina žmogus, su kaimynu nesutariantis dėl ribos tarp sklypų, tegaliu pasiūlyti kreiptis į centrinę valdžią“, – nuostabos neslėpė Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas.
Ne vienas meras yra kalbėjęs: jeigu norima duoti savivaldai savarankiškumo, pirmiausia reikia suteikti funkcijas ir galių toms funkcijoms vykdyti. Tam, kad savivaldybių vadovai galėtų prisiimti atsakomybę, jie turi turėti ir įgaliojimų spręsti. Dabar apie tai tegali sapnuoti. Ir spėja, kad dėl tokios situacijos kaltas kai kurių partijų vadovybių noras turėti kuo daugiau įtakos visoje šalyje.
„Kas gali paaiškinti, pavyzdžiui, mokinio krepšelio pinigų naudojimą? Jeigu tie pinigai atitektų savivaldybėms, viską padarytume taip pat ir netgi geriau: mokėtume už šildymą, tvarkytume aplinką, atliktume ir kitų darbų. Tačiau jau ne vienus metus nepavyksta įtikinti, kad savivaldybės pajėgios ūkiškai susitvarkyti su tais pinigais“, – apgailestavo R. Malinauskas.
Nuotolinis valdymas
Neseniai Druskininkuose pradėjo veikti žiemos pramogų centras – slidinėjimo trasos po stogu. Visi džiaugiasi sėkmingai įgyvendintu projektu, gebėjimu pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tačiau visai nedaug trūko, kad tos investicijos būtų nuplaukusios. Mat vien žemės sklypo formavimo dokumentai buvo tvarkomi trejus metus. Teisė padaryti tai savarankiškai savivaldybei nebuvo patikėta. Sprendė Vyriausybė – ji dėl vieno šio klausimo turėjo priimti du nutarimus.
„Vadinasi, centrinės valdžios atstovai geriau žino, reikia toje vietoje sklypo ar nereikia, koks tas sklypas turi būti. Nors žinau, kad panašius klausimus dėl sklypų formavimo savivaldybėse Vyriausybės nariai priima net neapsilankę tose vietose“, – komentavo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
Dar vienas opus klausimas – savivaldybių turimas turtas. Įdomiausia, kad savininkai neturi teisės juo laisvai disponuoti. Net jei savivaldybės taryba priima sprendimą, kad koks nors pastatas jai nėra reikalingas, savarankiškai parduoti ar kitaip spręsti nereikalingo nekilnojamojo turto klausimą vietos valdžia negali. Privalu kreiptis į Valstybės turto fondą, šis kreipiasi į Vyriausybę, o ten pradedama tvarkyti įvairiausius dokumentus. Žodžiu, tam, kad savivaldybės pastatas būtų įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, prireikia mažiausiai metų. Jei sėkmė nusišypso.
Juk ir per metus daug kas gali pasikeisti: patrauklus investuotojams turtas gali tapti bevertis. Antai lieka pamišky koks nors nebereikalingas viešasis tualetas. Atsiranda investuotojų, kurie pateikia verslo planą siūlydami toje vietoje sukurti ką nors naudinga. Užuot tą turtą pardavus investuotojams su sąlyga, kad šie įvykdytų tam tikrus įsipareigojimus, užtraukiamas stabdis.
„Nė vienas meras neprieštarauja, kad turtas būtų parduodamas per Valstybės turto fondą. Tačiau reikia operatyviai spręsti šiuos klausimus, nevilkinti objektų pardavimo. Dabar privatizuojamų objektų sąrašas Vyriausybei tvirtinti teikiamas vieną ar du kartus per metus. Prieš tai dar reikia visų valstybinių institucijų atsiklausti, ar planuojamas privatizuoti savivaldybės turtas joms nėra reikalingas. Bet tai – savivaldos turtas, tai gal savivaldybės ir gali juo laisvai disponuoti?“ – retoriškai klausė R. Malinauskas.
Mainai nebegalimi
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos persikėlimas į šiuolaikišką dangoraižį buvo pateikiamas kaip pavyzdys, kai atlikti turto mainai buvo naudingi miestui. Bet šiandien galimybės pasinaudoti tokiu modeliu savivaldybės nebeturi: mainai uždrausti. Merai piktinasi buvusiu Seimo nariu Artūru Skardžiumi, inicijavusiu įstatymą, uždraudusį savivaldybėms laisvai disponuoti savo turtu. Jis užkirto kelią išspręsti ne vieną problemą.
Pavyzdį, kaip turto mainai gali duoti miestui naudos, turi ir Druskininkai. Miesto centre apie 1960 metus pastatyti ir jau avariniais tapę gyvenamieji namai buvo nuomojami kaip socialinis būstas. Sąlygos ten nebuvo pavydėtinos: nebuvo tualetų, karšto vandens.
Atsirado verslininkų, kurie nupirko avariniame name gyvenantiems žmonėms bemaž naujus butus. Mainais už tai jie gavo kone griūvantį pastatą. Druskininkų valdžia džiaugėsi, kad pavyko ir išspręsti socialinę problemą, ir išvalyti miesto centrą nuo apgriuvusio pastato.
„Nereikia manyti, kad atsiradus galimybei savivaldybės puls į turto mainus. Vienos turi tokio turto daugiau, kitos gal iš viso neturi. Tačiau uždrausti tokią galimybę tikrai nebuvo logiškas žingsnis. Juk derybų metu gali išsireikalauti iš verslininkų tai, ko reikia miestui, savivaldybei, žmonėms“, – sakė R. Malinauskas.
Ydingas požiūris
Savivaldybių vadovai gali įvardyti ne vieną teisės aktą, kurį reikėtų keisti norint labiau įtvirtinti savivaldą. Tačiau, Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo nuomone, vien įstatymų pakeitimas nepadės. Anot jo, pirmiausia reikia keisti požiūrį į savivaldą.
„Kol bus tvirtai manoma, kad susitvarkyti su visomis problemomis tėra pajėgus 141 išrinktasis, tol niekas nesikeis. Ar matau permainų galimybę? Kad bus blogiau – taip. Ar kas pasakys nors vieną pastarojo laiko sprendimą, sustiprinusį savivaldos galias? Su kiekvienais Seimo rinkimais viskas tik blogėja. Argi ne absurdiška, kai Seimo nariai, užuot atstovavę valstybės interesams, savivaldybes paduoda į teismą už tai, kad šios vykdo jų pačių priimtus įstatymus?“ – nenustojo stebėtis R. Malinauskas.
Požiūriui į savivaldybes apibūdinti jis pateikė dar vieną pavyzdį: per aštuonerius metus merų atlyginimai ne tik nebuvo didinami, bet net kelis kartus buvo mažinami. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką atlyginimus pasididino Seimo nariai?
Vladas Šerelis, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Griežtai draudžiama Druskininkietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Druskininkietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Druskininkietis.lt nuorodą.
Kraunama...
